Gyvenimas kartais labai netikėtai pakeičia mūsų vaidmenis.
Daug žmonių po skyrybų svajoja ne apie naujus santykius, ne apie naują gyvenimą, jie svajoja apie ramybę. Apie dieną, kai nebereikės ginčytis, aiškintis, gintis ar laukti dar vienos nemalonios žinutės.
Ir tai visiškai suprantama.
Tačiau jeigu auginate bendrus vaikus, yra viena tiesa, kurios nepavyksta apeiti.
Skyrybos nutraukia santuoką. Tačiau tėvystė tęsiasi.
Vieni žmonės po skyrybų gana greitai atranda būdą bendradarbiauti. Kiti dar ilgus metus lieka įstrigę nuoskaudose, pyktyje ir nesibaigiančiuose konfliktuose.
Tačiau yra vienas dalykas, kurį matau beveik kiekvienoje skyrybų istorijoje.
Dauguma vaikų patys nesirenka tėvų skyrybų. Bet jeigu skyrybos jau įvyko, kiekvienam vaikui labai svarbu neprarasti nei mamos, nei tėčio.
Tai nėra tik graži mintis. Tai vienas svarbiausių dalykų, lemiančių vaiko emocinį saugumą.
Per savo darbo metus supratau vieną dalyką. Didžiausia problema po skyrybų dažniausiai nėra pačios skyrybos. Didžiausi sunkumai prasideda po jų. Kaip kalbamės. Kaip perduodame vaiką. Kaip sprendžiame nesutarimus. Kaip atskiriame savo nuoskaudas nuo vaiko poreikių. Būtent čia prasideda bendratėvystė.
Mokykloje mūsų nemokė, kaip skirtis, kaip auginti vaiką dviejuose namuose ar kalbėtis su žmogumi, kuris kadaise buvo pats artimiausias.
Todėl natūralu, kad klystame. Natūralu, kad kartais pavargstame. Natūralu, kad nežinome, kaip pasielgti.
Išgirdę žodį bendratėvystė, žmonės dažnai pagalvoja: „Ar dabar turime tapti draugais? Kartu švęsti šventes? Važiuoti atostogauti?“
Ne. Bendratėvystė nereiškia, kad turite vienas kitą mėgti, pamiršti nuoskaudas ar apsimesti, kad nieko neįvyko. Nepaisant visko, kas įvyko tarp jūsų, jūs abu liekate savo vaiko ar vaikų tėvais. Ir vaiko poreikiai tampa svarbesni už jūsų tarpusavio konfliktą.
„Ko šiandien labiausiai reikia mano vaikui?“
Man atrodo, nuo šio klausimo ir prasideda tikroji bendratėvystė.
Po skyrybų prasideda naujas etapas, kuriam mūsų niekas neparuošė. Etapas, kuriame nereikia būti pora, bet vis dar reikia būti tėvais. Būtent čia prasideda didžiausi iššūkiai. Ne todėl, kad sumažėja meilė vaikui, o todėl, kad tenka bendradarbiauti net tada, kai tai labai sunku arba tiesiog nėra jėgų.
Todėl skyrybos sukuria paradoksą. Du žmonės nusprendžia nebegyventi kartu, tačiau dėl vaiko jie lieka susieti dar daugelį metų. Kuo jaunesnis vaikas, tuo ilgesnė ši bendra kelionė.
Žmonės mano, kad pasibaigus poros santykiams turėtų baigtis ir visi santykiai su buvusiu partneriu. Jeigu nebūtų vaikų, gal taip ir būtų. Tačiau kai yra vaikas, baigiasi tik poros santykis. Tėvystė lieka. Vaikas ir toliau sirgs, eis į mokyklą, švęs gimtadienius, priims svarbius jam sprendimus. Ir beveik kiekviename iš jų jis turės abu tėvus… arba turėtų turėti abu tėvus.
Todėl klausimas jau nebe „ar teks bendrauti“, o „kaip bendrauti taip, kad vaikui būtų saugiau“.
Įsivaizduokite du irkluotojus vienoje valtyje. Jie gali vienas kitam nepatikti. Gali būti labai nusivylę vienas kitu. Gali net ne norėti kalbėtis. Tačiau jeigu abu irkluoja skirtingomis kryptimis, valtis nejuda pirmyn, ji sukasi ratu, o joje sėdi vaikas. Jis jaučia kiekvieną trūkčiojimą. Kiekvieną staigų judesį. Kiekvieną bandymą laimėti vienam prieš kitą. Taigi Bendratėvystė nėra apie buvusius sutuoktinius. Ji yra apie vaiką, kuris sėdi toje valtyje.
Suaugusieji dažnai galvoja: „Mes nesipykstame prie vaiko, vadinasi, jis nieko nejaučia.“ Norėčiau, kad tai būtų tiesa.
Tačiau vaikai pastebi daug daugiau, nei mes įsivaizduojame. Jie pastebi įtemptą tylą, balso toną, ironiją, akių vartymą. Net neatsakytą telefono skambutį. Jie mato, kaip vienas iš tėvų sustingsta, išgirdęs kito vardą. Vaikai retai supranta visas konflikto priežastis. Tačiau jie labai tiksliai jaučia jo pasekmes. Todėl jiems nebūtina girdėti ginčo. Užtenka jausti įtampą tarp dviejų jam svarbiausių žmonių gyvenime.
Tada vaikas dažnai pradeda klausti savęs to, ko neturėtų: „Ar čia dėl manęs?“
Vaikai yra linkę prisiimti atsakomybę už tai, ko nesukėlė. Todėl mūsų pareiga – kuo aiškiau parodyti, kad suaugusiųjų konfliktas nėra vaiko našta.
Vaikui nereikia teisėjo
Kai tėvai išsiskiria, vaikas atsiduria sudėtingoje padėtyje.
Jis myli abu. Net tada, kai vienas iš tėvų labai nuvylė. Net tada, kai tarp suaugusių vyksta skaudūs konfliktai. Vaiko širdyje dažniausiai telpa abu tėvai. Tačiau kartais mes, suaugusieji, nesąmoningai prašome jo pasirinkti. Gal būt ne žodžiais, o elgesiu, tyla ar užuominomis. Arba klausimais: „Na, pas ką tau buvo geriau?”, „Ką tėtis sakė apie mane?”, „Mama vėl pyko?” Atrodo, tai tik klausimai. Ir blogiausia tai, kad į tuos klausimus nėra teisingo atsakymo.
Prieš kalbėdami apie kitą tėvą užduokite sau klausimą: Ar tai, ką dabar sakysiu, padės mano vaikui jaustis saugesniam?
Jeigu atsakymas – ne. Galbūt verta tą sakinį pasilikti sau. Geriau pasakykite jį draugui, psichologui ar paramos grupėje – bet ne vaikui. Vaikas neturi tapti vieta, kur išpilame savo nuoskaudas. Jis turi likti vietoje, kurioje jaučiasi saugus.
Kartais žmonės įsivaizduoja, kad gera bendratėvystė reiškia didelius pokyčius. Kad vieną dieną abu tėvai atsisės prie stalo, viską išsiaiškins ir nuo rytojaus gyvens be konfliktų. Man dar neteko matyti, kad taip nutiktų. Dažniau matau kai ką kita.
Santykiai pradeda keistis tada, kai pasikeičia vienas mažas įprotis:
- sustoti prieš reaguojant;
- kalbėti apie vaiką, o ne apie vienas kitą;
- nepadaryti vaikų pasiuntiniais;
- atskirti faktus nuo interpretacijų;
- nelaimėti kiekvieno ginčo.
Taip kuriama atsakinga bendratėvystė.
Kada reiklinga pagalba?
Svarbu pasakyti ir tai, kad bendratėvystė nereiškia, jog viską privalote išspręsti vieni. Jeigu konfliktai nuolat kartojasi, jeigu nepavyksta susitarti dėl svarbių sprendimų, jeigu bendravimas tampa žeidžiantis ar grasinantis, verta ieškoti pagalbos. Kartais padeda mediatorius. Kartais – tėvystės konsultavimas. Kartais – teisinė pagalba. O kartais pirmasis žingsnis yra tiesiog pripažinti: „Mums nepavyksta. Reikia trečio žmogaus.” Tai nėra pralaimėjimas. Tai atsakomybė.



