Gabijos Jurgelytės pranešimas perskaitytas 2026-05-21 Šiauliuose, konferencijoje „Padrąsinti būti“

Šiandien aš pakalbėsiu apie pagalbos specialistus, suprasdama šiuos žmones, kaip visus, kas profesinėje veikloje susiduria su pasirūpinimu kitų socialiniais – emociniais poreikiais. Apie tai, kas mums jaučiasi kaip didžiausi sunkumai, slegiantys ir traukiantys pagrindą iš po kojų. Tai yra apie:

• beprasmybę, kai dalykai atrodo neteisingi ir nepaaiškinami;

• bejėgystę, kai tu esi vienas lašas jūroje, kuri gali įdėti tiek, kiek gali, bet nežinai ar tai duos rezultatą;

• neviltį – kai dalykai nesikeičia ilgą laiką, kyla nusivylimas po nusivylimo savimi bei aplinka.

Ir apie būseną, kuri būtų atrama šiame slidžiame kelyje:

• tikėjimą, kad yra prasmės, kurių nesuvokiame;

• jausmą, kad esame susiję ryšiais, kurių mes nematome ir

• viltį, kad kažkokiam platesniame laiko ar erdvės kontekste tai atsiskleis.

Todėl mūsų vaidmuo gyvenimo procesuose yra prasmingas, vertingas, reikalingas nors kartais taip ir nesijaučia.

Beprasmybė ir bejėgystė veda į neviltį ir sukuria tai, ką mes Individualiojoje psichologijoje vadiname giliais menkavertiškumo jausmais. Su šiais išgyvenimais, nesvarbu, ar jie formuojasi vaikui ankstyvaisiais metais, ar ištinka suaugusį žmogų – išbūti praktiškai neįmanoma. Psichika ginasi ir kuria kompensaciją. Adleris teigė, kad menkavertiškumas ir kompensacija yra pats giliausias žmogaus psichologinis mechanizmas. Visų psichologinių kompensacijų tikslas yra vienas – apsisaugoti nuo nepakankamumo jausmų išgyvenimų. Tikslas – vienas, o formos tam pasiekti tam yra neribotos.

Dažniausiai tai prasideda nuo beprasmybės, kai pasaulis tampa vis sunkiau paaiškinamas. Sunku suprasti, tiek smurtą prieš moterį, tiek ir jos pasiryžimą vis grįžti ir grįžti į tokius santykius. Sunku priimti mamą, pasiturinčią ir pasitempusią, kuri vis tiek niekaip negali patikėti, kad vaikui reikia ne naujo žaislo, o nors truputi kokybiško, t. y. dėmesingo jos laiko.

Sunku suprasti valstybės politiką, kurioje yra pinigų viskam, bet ne vaikų saugumui – mes jau ištisais dešimtmečiais pirmaujame pagal patyčių mastus mokykloje, aplenkdami tokias šalis kaip Albanija ar Serbija. Tokiu būdu normalizuodami šią smurto formą ir vaikams bei paaugliams demonstruodami, kad suaugę socialinėje aplinkoje yra bejėgiai, o teisingumą jie turi susikurti patys.

Sunku suprasti kaip mes apleidžiame tuos visuomenės narius, kurie jau, ar dar ar šiuo metu išgyvena sunkumą, pasimetimą, neįgalumą, senatvę, mažumą. Ir kuriame šią visuomenė, šią valstybę, šį pasaulį, kuriame pilnaverčiais gali jaustis tik tie, kurie yra stiprūs, nepriklausomi, galintys, uždirbantys ir t. t.

Šią beprasmybę, tie kurie su ja susiduria, tie, kurie turi drąsos stovėti jos akivaizdoje ir patirti keliamą skausmą, dažniausiai bando uždengti „patys savimi“. Sistema neveikia (šiaip tai veikia geriau, bet vis tiek nepakankamai), bet vis tiek kažką turi daryti. Apima jausmas, kad „jeigu ne aš, tai kas“ ir šis jausmas stipriai motyvuoja.

Iš beprasmybės patyrimo, siekiant nepakliūti į bejėgystės spąstus, daug specialistų pasiduoda visagalybės fikcijai, t. y. idėjai, kad tu vienas pats turi galėti kažką, ko kiti negali. Kad jeigu tik įdėsi daugiau pastangų, tai išspręsi situaciją. Kad iš esmės viskas priklauso nuo tavęs. Ši fantazija padaro daugybė specialistų labai patogiais darbuotojais, nepaisančiais savo ribų. Tačiau tai jau nėra pagalba, tai yra gelbėjimas.

Kaip mes atskiriame pagalbą nuo gelbėjimo?

Yra pagalbos profesijos ir yra gelbėtojų profesijos. Kuo jos skiriasi? Pavyzdžiui, ugniagesiai gelbėtojai, greitosios pagalbos medikai, greito reagavimo būriai, krizių psichologai. Kas jiems būdinga? Jie dirba greitai ir trumpai. Joks gelbėjimas negali tęstis ilgai.

Pagalba, pasak transakcinės analizės teoretiko C. M. Steiner („Scenarijai, kuriais gyvena žmonės“), vyksta tuomet, kai už kitą žmogų atliekame ne daugiau nei penkiasdešimt procentų darbo ir, kai dėl kito nedarome kažko, ko iš tiesų nenorime daryti. Aš prisidedu, bet nedarau už tave. Aš padarau, ko tu negali, bet tikiu tuo, ką tu gali. Tikslas yra įgalinti kitą, bet neaukojant savęs. Šis tikslas dažniausiai yra ilgalaikis, pasiekiamas per santykį. Todėl kaip aš jaučiuosi tame santykyje, kaip gerbiamos mano ribos irgi yra svarbu.

Gelbėjimas, kyla iš pastangos įveikti beprasmybę ir nepasiduoti bejėgystei darant tai, ko, rodos, niekas daugiau nepadarys, dažnai paminant savo norus ir peržengiant galimybių ribas. Ilgą laiką dirbant tokioje būsenoje susiduri su nusivylimu, nes iš esmės niekas nesikeičia (aplinka tiesiog džiaugiasi, kad yra toks specialistas, kuris už visus veža) ir atsėlinančia neviltimi. Visa tai veda į perdegimą. Tokiu būdu pagalbos, švietimo, socialinės rūpybos sistema praranda dar vieną specialistą. Vaikai, seneliai, neįgalūs asmenys praranda dar vienas mylinčias akis, kolegos dar vieną patikimą ramstį.

Taigi šitaip toli nenuvažiuosi, ir panašu, kad vis daugiau žmonių tai supranta – organizuodami tokias konferencijas, suvokdami emocinių poreikių svarbą, kurdami savi pagalbos grupes, kreipdamiesi profesinių supervizijų. Tačiau sisteminis sprendimas yra valstybės politika, kuri užtikrintų pakankamą finansavimą šiems sektoriams, kad būtų užtenkamai resursų padėti, reaguoti prevenciškai ir nereikėtų gelbėti gesinant gaisrus. Iki tol, panašu, kad dar teks truputi pagyventi ir ieškoti kitų resursų, kitų atramų.

Beprasmybė, bejėgystė ir neviltis pirmiausiai įveikiama bendrumo jausmu. Pasak Adelrio tai yra mūsų pagrindinė motyvacinė jėga, svarbiausias resursas, didžiausias potencialas. Žmonės siekia būti ryšyje vieni su kitais – galėti imti ir galėti duoti. Padėti kitam ir galėti į kitą atsiremti. Tarp vieno ir kito turėtų būti balansas. Sunkumas slypi tame, kad dažniausiai savo raidoje mes išmokstame labai gerai vieną vaidmenį, o ne kitą. Tai yra esame arba duodantys arba imantys. Jaučiantys savo vertę atliepiant kitų poreikius arba jaučiantys savo vertę tuomet, kai patiriame ar pasirūpinimą.

Vienas iš pagrindinių pagalbos specialistų užduočių, siekiant nepasiduoti visagalybės spąstams, yra ieškoti kito į kurį gali atsiremti, kuriam gali atsiverti ir atskleisti savo pažeidžiamumą, savo išgyvenamą, beprasmybę, bejėgystė, neviltį. Šie menkavertiškumo jausmai tirpsta bendrume. Kai patiri, jog nesi vienas, su savo išgyvenimais, kažkas palengvėja. Nes koks gali būti menkavertiškumas, jausmas, kad „su manim kažkas negerai“, jeigu mes išgyvename tai kartu? Jeigu tai ir apie mane ir apie tave ir apie ją. Vadinasi su mums viskas plius-minus gerai, negerai su pačia sistema. Šis faktas nekeičia pačios objektyvios realybės, bet keičia tai, kaip aš ją išgyvenu. Ir kaip aš joje galiu atrast prasmę, savo poveikį ir viltį.

Dvasingumas galėtų būti vienu iš atsakymų.

Kas tai yra?

Čia yra visokios painiavos. Daug dalykų už kurių slypi materialiniai, seksualiniai poreikiai, galios, pranašumo siekis žmonijos istorijoje buvo ir yra pridengta dvasingumu. Bet tai, kad daugybė dalykų, kurie nėra apie dvasingumą, pavadinti juo, nereiškia, kad dvasingumas neegzistuoja. Kad žmogus nesilgi gilesnio susietumo ar platesnės prasmės ir, kad tai negali būti atrama pasaulyje, kai kitos atramos pradeda siūbuoti.

Adleris veda paralelę iš to paties bendrystės jausmo.

„Šis jausmas (bendrystės) išlieka visą gyvenimą, jis įgauna įvairių atspalvių, kartais lieka ribotas, kartais išauga ir apima ne tik šeimos narius, bet ir giminę, tautą, visą žmoniją. Jis gali peržengti net ir šias ribas, apimti gyvūnus, augalus, negyvus daiktus, kosmosą.” („Žmogaus pažinimas“)

Taigi pirmiausia dvasingumas siejamas su ryšiu, susietumo jausmu, su pajautimu, kad mano „aš” yra kažkokio didesnio „mes“ dalis. Tas mes prasideda nuo socialinio rato ir peržengia į neapčiuopiamą egzistencinę plotmę. Tai yra tikėjimas, kad viskas su viskuo susiję ir tu esi reikšminga to dalis. Šis jausmas padeda įveikti vienišumą, atskirtį ir bejėgystę. Visagalybės fikcija pavirsta nuolankiu susietumo išgyvenimu, kada tu neturi visko ir visų išgelbėti, bet tiki, kad kažkokiais nematomais ryšiais visi yra susiję ir tu prisidedi, reikšmingai, net tuomet, kai ta reikšmė nematoma.

Adleris rašė „štai tu esi srovėje ir ji atnešė tavo gyvenimą į tai, kur esi dabar. Ką tu prie viso to pridėtum?” Adleris teigė, kad neužtenka tiktai prisitaikyti. Adleris klausė: „Ką tu planuoji pridėti ateičiai?”, „Ką tu patobulintum?” ir tai neturi būti kažkas įspūdinga, nes mums nereikia įspūdingų dalykų visą laiką; mums teikia daugybės nedidelių pagerinimų. (pg. Henry Sten interviu straipsniui „What is Ego?”)

Čia yra tikrasis iššūkis – ne įspūdingi dalykai, o maži patobulinimai. Ne herojiškas gelbėjimas, o nuolatinė, tvari, įsipareigojanti pagalba yra mūsų sunkioji užduotis. Ir bendrystės jausmas, patyrimas kad aš čia ne viena (nesvarbu, ar su kolege, ar su vyru, ar su Dievu, ar su gamta), bet kartu – yra tai, kas įgalina išbūti, įsipareigoti.

Kartu su bendrystės jausmo patyrimu, dvasingumas atsakinėja ir į prasmės klausimus. Įvairios religijos pasakoja skirtingus paaiškinimus, man artimiausios šios Naujojo Testamento eilutės:

Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. ⁹ Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. ¹⁰ Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. ¹¹ Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. ¹² Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. ¹³ (1 laiškas Korintiečiams)

Šie žodžiai mane moko ir padeda man tikėti, kad dalykai yra prasmingesni negu aš galiu suvokti. Kad teisingumas matuojamas kitais matais. Bet jis egzistuoja. Kad viskas ką aš galiu sufantazuoti (ar sufantazavo kiti) yra tik „žvilgsnis veidrodyje“, tik atspindys „iš dalies“.

Psichologijoje mes susiduriame su situacija, kai sakome, kad patyrimas ir suvokimas negali vykti tuo pačiu metu. Kai žmogus išgyvena kokią nors krizę, tarkim ligą, jis dažnai jaučia, kad tai yra skriauda ar bausmė. Kad iš jo kažkas priverstinai atimta, pvz. fizinis aktyvumas, pajėgumas ir tai yra neteisinga. Lygiai taip pat dažnai būna, kad žmonės vėliau reflektuodami šias savo patirtis iš laiko perspektyvos atpažįsta tame patyrime buvusias prasmes. Naudas, kurias gavo. Tačiau tam reikalingas atstumas, kontekstas, laiko perspektyva. O viso gyvenimo patyrimą įprasminti galbūt reikalingas mirties kontekstas. Nėra kaip žinoti, galima tik ieškoti būdų tikėti.

Susietumo ir prasmės patyrimas leidžia mums turėti vilties, kad viskas bus gerai. Tai stiprina pasitikėjimą aplinkiniais ir skatina drąsą. Drąsą veikti nepaisanti baimės pasaulyje, kuriame nėra jokių garantijų. Ir laikais, kai karai, pandemijos, klimato kaita, tampa kasdienybe – kurti ateitį auginat vaikus, sodinant medžius, kuriant ryšius, darant mažus neįspūdingus dalykus.

Pasak Brene Brown:

Dvasingumas pripažįsta ir švenčia faktą, kad visi esame neatskiriamai sujungti vieni su kitais už mus visus didesnės galios ir, kad mūsų ryšys su ta galia ir vienų su kitais pagrįstas meile ir bendrumo jausmu. Dvasingumo praktika suteikia mūsų gyvenimams perspektyvą, prasmę ir tikslą. („Brandinančios nesėkmės“).

Dvasingumo praktikos – kaip tai veikia, kas veikia, ar veikia?

Garsus amerikiečių neuromokslininkas Andrew Newberg daug metų tiria, kaip religinės mistinės patirtys (malda/meditacija) veikia mūsų smegenis. Duomenis jis rinko atlikdamas smegenų skenavimą esant giliomis dvasinėmis būsenomis. Jo tyrimo dalyviai pranciškonės vienuolės, medituojantys budistų vienuoliai, giedantys Sikai (sikizmas).

Tai, ką jis atrado pavadino – „absoliučios vienybės būtis“ („Absolute Unitary Being”). Neurovizualinių tyrimų metu jis atskleidė, kad gili dvasinė būsena sumažina veiklą momeninėje smegenų skiltyje, kuri be kitų dalykų yra atsakinga už erdvės ir laiko suvokimą. Neurologinis poslinkis atitinka būseną, kurioje peržengiamas individualus „aš“ ir patiriamas susietumo su aukštesne jėga ar vienybės su visata būsena.

Tyrimai taip pat parodė, kad maldos ar meditacijos praktikos sumažina migdolinio kūno, smegenų dalies atsakingos už baimę bei nerimą, veiklą. Taip pat siejasi su kitais teigiamais veiksniais – geresniais kognityviniais gebėjimais, intelektine funkcija, stipresne valia bei impulsų kontrole, didesniu kiekiu neuroniniu jungčių.

Newbergas nebuvo ir netapo religingu, jis teigia, kad neuromokslas negali nei patvirtinti, nei paneigti Dievo egzistavimo. Tačiau jo tyrimai patvirtina, kad dvasinės praktikos veikia – t. y. gyvenimas praktikuojant tikėjimą suteikia papildomų resursų ir daro mus stipresnius.

Praktikuoti dvasingumą galime įvairiai ir kiekvienas čia turi rasti savo būdą, kuris tinka. Jokios vienos tiesos nėra: tiesiog viskas, kas veikia – veikia, o kas neveikia – neveikia. Vieniems tai bus meditacija, kitiems malda, buvimas gamtoje, dėkingumo ar dėmesingumo praktikos, joga, mezgimas ir taip toliau ir taip be galo.

Savo esme šios praktikos stiprina, tikėjimą – prasmės pajautimą, viltį – tai yra pasikliovimą ateitimi ir meilę – susietumo jausmą. Ir jeigu mintis yra mylėti savo artimą, kaip save patį, tai akivaizdu, jog pirmiausia turime mylėti save. Gerbti savo ribas, rūpintis savo poreikiais, priimti savo pažeidžiamumą, mokėti prašyti pagalbos. Nes išorėje galime sukurti tik tai, ką patiriame viduje. Nes santykis su kitais, kaip ir santykis su Dievu ar visata, yra santykio su savimi tęsinys.