Turbūt kiekvienam pažįstamas tas „aha” jausmas, patiriamas stovint prieš meno kūrinį, skaitant, žiūrint filmą ar klausant dainos – kai pasaulis tarsi prasiplečia, nes kito patirties išraiška atspindi mūsiškę. Šį jausmą itin taikliai yra apibūdinęs Nyka Niliūnas:
„Visur mes ieškome savęs. Mums patinka tik tos knygos, kuriose randame užfiksuotą savo pačių pasaulio viziją arba išgyvenimą, pasaulį, kurį mes patys būtumėm norėję sukurti ir jame gyventi, tai, ką mes būtumėm norėję pasakyti, dalintis su kitais. Mums patinka tik tokie paveikslai, kuriuos mes norėtumėm būti nutapę, tik tokia muzika, kurią mes norėtumėm būti sukomponavę.” (1963)
Ši mintis, nors parašyta apie literatūrą ir meną, man netikėtai tiksliai apibūdina ir tai, kas neretai vyksta konsultacijų metu. Atsitinka, kai prieš mane sėdintis žmogus sako: Nežinau, kaip tai apibūdinti. Ir tikrai kartais žodžiai atrodo kažkokie gremėzdiški, netikslūs, mums neįprasti, per daug griežti arba per daug migloti. Ieškome išsireiškimo, kuris būtų mums pažįstamas ir galėtų išreikšti tai, ką patiriame. Ir tokiu momentu mums gali padėti metaforos, vaizdiniai, leidžiantys išreikšti tai, ko tiesiogiai pasakyti dar neįmanoma. Ir jei tokį vaizdinį ar simbolį pavyksta atrasti, kyla tas atpažinimo jausmas: „taip, būtent taip aš ir jaučiuosi, tik pats nežinojau kaip pasakyti!”
Konsultacijų metu neretai kalbame apie patiriamus sunkumus, skausmingus išgyvenimus. O tai sužadina žmonių savisaugos tendencijas – todėl atsiranda noras racionalizuoti, teisintis, nutolstama nuo jausmo. Metaforos ir čia padeda: jos padeda atsitraukti, kalbėti apie sudėtingą vidinį turinį lyg žiūrint iš šalies.
Kaip gimsta metafora?
Mums reikia istorijų. Ir jas pasakojame ne tik kitiems, bet ir patys sau apie save. Nes pati istorija ir jos išskleidimas suteikia prasmę. Pavyzdžiui dar vaikystėje pamėgta pasaka gali įasmeninti ir iliustruoti vidinius konfliktus, tuo pačiu subtiliai pasufleruodama, kaip juos galima sušvelninti. Mūsų vidinės istorijos kinta, nes kiekviename gyvenimo etape prasmė gali atsiskleisti vis kitaip. Supratimą apie save kaupiame po mažą detalę, taip praturtindami savo istorijos leitmotyvus. Mums artimos istorijos gali atspindėti ir tikslą, kurio nesąmoningai siekiame. Adleris teigė, kad žmogaus elgesį lemia ne tiek praeities priežastys, kiek dar vaikystėje nesąmoningai išsikeltas tikslas – kryptis, link kurios žmogus visą gyvenimą juda, dažnai net to nesuvokdamas. Metaforos gali atspindėti ne tik kur žmogus šiuo metu yra, bet ir link kokio tikslo simboliškai juda.
Kartais žmogus pats, savais žodžiais, kuria vaizdinį – „aš lyg augalas be šaknų” ar „jaučiuosi kaip laukiamajame ir niekaip nesulaukiu savo eilės” – mano užduotis yra tik padėti šias mintis giliau ištyrinėti, išplėtoti: Kokioje aplinkoje auga augalas? Ar laukiamajame dar kažkas yra?
Kartais aš pati pasiūlau vaizdinį – pavyzdžiui, klientas jaučiasi įstrigęs, jam sunku priimti sprendimą – siūlau įsivaizduoti save kryžkelėje ir apsižvalgyti. Mano siūlomos metaforinės „kelionės” – mano fasadas, mano sodas, mano spalva – veikia kaip impulsas: kaip durų rankena padedanti atverti duris į nepažįstamą erdvę, ir žmogus pagaliau gali įvardyti tai, kam anksčiau neturėjo žodžių. Šiuo momentu man kaip konsultantei labai svarbu klausyti, ir tik padėti žmogui, pačiam atrasti simbolio ar metaforos reikšmę.
Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus susikuria savitą, nesąmoningą būdą suprasti save, kitus ir pasaulį – tai jis vadino privačia logika. Metafora, kurią žmogus sukuria ar atpažįsta gali tapti trumpiausiu keliu geriau suprasti šią logiką.
Simbolių kalba
Kartais atrodo, kad kabinete mes kartu kuriame visiškai naują kalbą, kuri padeda geriau vienas kitą suprasti. O dar teisingiau būtų sakyti, kad aš mokausi pažinti žmogaus vidinę kalbą. Kalbą, kuri apibūdina net neturint tikslaus žodyno, kuri leidžia išsireikšti per vaizdą ar simbolį. Nes dažnai žmogus atsiduria mano kabinete būtent tada, kai tam, ką jaučia ar išgyvena, pritrūksta žodžių. Ir mes kartu žengiame į nepažįstamą teritoriją.
Ir jei pavyksta atrasti tikrai atliepiantį simbolį, tikrai kalbančią metaforą – vaizdinys tarsi „pasitraukia” ir lieka savas, gerai suprantamas apibūdinimas, kurio žmogus galbūt ieškojo, bet negalėjo rasti.
Visgi kartais graži, poetiška metafora tampa būdu pasislėpti, o ne priartėti prie skausmingo patyrimo. Žmogus gali kalbėti apie „audrą” ar „tamsų mišką”, taip ir nepaminėdamas konkretaus įvykio, nepriartėdamas prie jausmo, kuris slypi po tuo vaizdiniu. Čia mano užduotis būna padėti klientui sugrįžti nuo vaizdinio prie konkretaus, galbūt vengiamo jausmo ar temos.
Jauniems suaugusiesiems metaforos padeda normalizuoti nežinomybę. Šiame gyvenimo etape dominuoja tapatybės paieškos temos – kas aš esu, be autoritetų lūkesčių ir vedimo, be mokytojų ar tėvų. Todėl natūraliai atsiranda kelio, tilto, slenksčio, atviros jūros metaforos.
Kūrybinių profesijų žmonės dažnai natūraliai mąsto vaizdiniais, asociacijomis, simboliais. Todėl dažnai iškyla įspūdingi vidiniai personažai, ištisi scenarijai. Dažnai kūrybinės profesijos susijusios su vienokiu ar kitokiu viešumu, todėl neretai tyrinėjame kaukių, scenos metaforas, kurios leidžia prisiliesti prie nerimo dėl išorinio vertinimo.
Tėvystėje metaforos leidžia prabilti apie neužtikrintumą, atsakomybę, kartais ir jaučiamą kaltę. Tai nelengvos temos – norint prie jų prisiliesti, reikia sukurti tam tikrą atstumą. Šeima kaip sodas, kuriame kiekvienas augalas reikalauja skirtingos priežiūros; namas, kuriame vieni kambariai apšviesti, o kiti – tamsūs; orkestras, kuris groja sklandžiai arba ne. Tokios metaforos leidžia pamatyti šeimos dinamiką iš šalies, atveria erdvę suvokti, ką norėtųsi pakeisti tame paveiksle.
Kur veda mūsų kuriamos metaforos?
Skirtingi gyvenimo etapai ir vaidmenys formuoja skirtingus vaizdinius – bet visi jie veda link to paties: savęs.
Metafora kabinete gali tapti priemone atverti saugią erdvę pokalbiui arba tiltu leidžiančiu prisiliesti prie skausmingų temų. Tai erdvė, kur žmogus daugiau sužino apie save – ne todėl, kad jam pasakoma, kas ar koks jis yra, o todėl, kad kartu pavyksta atrasti vaizdinius, kuriuose telpa tai, ko iki šiol nepavyko suvokti, pamatyti, įvardinti.
Ir galbūt tai yra tas pats „aha” jausmas, tik šįkart patiriamas ne santykyje su kito patirties išraiška per meno kūrinį, o santykyje su savo paties vidiniu turiniu.
