Įsivaizduokite vieną vakarą. Virtuvėje sėdi mama. Tėtis vaikšto pirmyn ir atgal. Kitame kambaryje vaikas ramiai stato LEGO. Jis dar nežino, kad po keliolikos minučių jo gyvenimas pasikeis, įprasti dalykai baigsis, jisai išgirs pokalbį, kuris pakeis jo rutiną ir paliks ilgalaikį įspūdį. Praėjus metams, keliems ar dešimtmečiams daugelis vaikų neprisimins, tikslių tėvų žodžių. Tačiau labai gerai prisimins kaip tada jautėsi.
Ir šiandien norėčiau pakviesti pažvelgti ne į tai, kas buvo tarp dviejų suaugusių žmonių. O į tai, kas vyksta vaiko viduje. Dažnai skyrybų metu visas dėmesys nukrypsta į du žmones. Kas kaltas. Kas išėjo. Kas liko. Kas išdavė. Kas kentėjo. Kas per greitai pradėjo naują gyvenimą.
O vaikas… Lieka kažkur šalia. Tarsi mažas žmogus, kuris „prisitaikys“. Vaikai dažnai prisitaiko prie labai sunkių aplinkybių, tačiau prisitaikymas dar nereiškia, kad neskauda.
Daugeliu atveju skyrybos vaikams yra skaudi patirtis, net jei ilgainiui jos tampa geriausiu sprendimu šeimai. Nesvarbu, kokia yra skyrybų priežastis. Net ir tada, kai skyrybos būtinos. Net ir tada, kai jos iš tiesų nutraukia namuose tvyrojusį karą. Vaikui tai vis tiek yra netektis. Tyrimai nuosekliai rodo, kad vaikų prisitaikymą po skyrybų labiausiai lemia ne pats skyrybų faktas, o tai, kiek konflikto jie patiria ir kiek saugų ryšį išsaugo su tėvais. Jis netenka ne tik vienų namų ar bendrų šeimos vakarienių. Jis netenka įprasto pasaulio. To pasaulio, kuriame mama ir tėtis buvo kartu. To pasaulio, kuris gal ir nebuvo tobulas, bet buvo pažįstamas. O pažįstamas pasaulis reiškia saugumą. Priežastis paprasta net ir geri pokyčiai iš pradžių gali kelti daug nerimo.
Mes negalime panaikinti vaiko skausmo. Bet galime jam padėti suprasti, kas vyksta. Galime padėti jam išbūti su jo jausmais. Galime neleisti jam tapti suaugusiųjų konflikto dalimi. Ir galime išsaugoti jo teisę būti vaiku.
DIDŽIOJI ILIUZIJA: KAIP PADARYTI, KAD VAIKUI NESKAUDĖTŲ?
Kartais į konsultacijas tėvai ateina su labai nuoširdžiu klausimu: Kaip padaryti, kad mano vaikas lengviau išgyventų skyrybas?
Aš labai gerai suprantu šį klausimą. Už jo slypi meilė savo vaikui. Ir labai daug baimės. Neįmanoma. Neįmanoma išgyventi netekties be skausmo. Kai sugriūva vaikui pažįstamas pasaulis, jam skaudės. Ir labai svarbu tai priimti.
Ir žinote, galbūt šita mintis iš pradžių skamba liūdnai, bet ji gali ir išlaisvinti. Nes daugybė tėvų labai ilgai gyvena kaltėje. Kaltė pati savaime mūsų nepadaro geresniais tėvais. Tačiau jeigu ji ima vadovauti mūsų sprendimams, pamažu galime pradėti atsisakyti ribų ir labiau reaguoti į savo baimę nei į tai, ko iš tiesų reikia vaikui.
Kaip padėti vaikui ir po skyrybų išlikti saugiam, mylimam ir neprarasti tikėjimo žmonėmis?
Vaikui svarbiausia ne tai, kad tėvai gyvena po vienu stogu. Vaikui svarbiausia, kad jis ir toliau turi abu tėvus. Ne kaip vyrą ir žmoną. O kaip mamą. Ir tėtį.
TAIGI….KAIP PASAKYTI VAIKUI APIE SKYRYBAS?
Tai turbūt dažniausias klausimas, kurį girdžiu konsultacijose. Ir dažniausiai po šiuo klausimu slepiasi visai kitas klausimas: Kaip padaryti, kad jam neskaudėtų? Atsakymas, deja, nėra toks, kokio norėtųsi. Tikėtina, kad skaudės. Bet yra didžiulis skirtumas tarp skausmo, kuris turi atramą, ir skausmo, kuris palieka vaiką vieną. Yra skirtumas tarp skausmo, kurį vaikas išgyvena šalia saugaus suaugusiojo, ir skausmo, kurį jis išgyvena vienas.
Labai dažnai skirtumą sukuria ne pačios skyrybos. Skirtumą sukuria tai, kaip vaikas patiria tą dieną, kai jo pasaulis pradeda keistis.
VAIKAI KLAUSO NE TIK AUSIMIS
Jie stebi. Kas į ką žiūri. Kas nusisuka. Kas tyli.
Ir kai mes nesakome nieko, vaikai pradeda kurti savo paaiškinimus. O vaikų fantazija, kai trūksta aiškumo, kartais būna daug baisesnė už realią tiesą. Todėl, gal būt, viena svarbiausių taisyklių galėtų būti – nelaukti iki paskutinės minutės. Jeigu sprendimas dar nėra priimtas, jeigu jūs dar bandote išsaugoti santykius, jeigu tai dar tik konfliktų etapas, vaikui nereikia būti įtrauktam į kiekvieną suaugusiųjų svyravimą. Tačiau kai sprendimas jau priimtas ir pokyčiai tikrai vyks, vaikui reikia pasakyti anksčiau, negu jie prasidės. Ne tada, kai tėtis jau stovi tarpduryje su lagaminais. Ir ne tada, kai vaikas pats paklausia: „O kodėl tėčio šlepetės dingo?“ Vaikui reikia laiko pasiruošti.
Mažam vaikui to laiko gali reikėti mažiau, nes per ilgas laukimas jam gali sukelti daugiau nerimo. Vyresniam vaikui ar paaugliui reikia daugiau aiškumo ir daugiau laiko apsiprasti su mintimi. Bet svarbiausia – vaikas neturi būti paskutinis žmogus šeimoje, kuris sužino, kad jo gyvenimas keičiasi.
PIRMA DAŽNAI DAROMA KLAIDA – MELUOTI
Atrodo, kad taip vaiką apsaugome. Po mėnesio ar dviejų vaikas supranta: „Man melavo”. Tada skauda du kartus. Pirmą kartą dėl skyrybų. Antrą kartą dėl prarasto pasitikėjimo. Vaikui labai svarbu žinoti, kad žmonėmis, kuriais jis pasitiki, galima tikėti IR TOLIAU.
ANTROJI DIDŽIOJI KLAIDA: PASAKOTI PER DAUG
Kartais tėvai galvoja: jeigu viską paaiškinsiu, vaikui bus lengviau.
Ir prasideda: – Mama mane išdavė. – Tėtis turėjo kitą moterį. – Mes nesutarėme dėl pinigų. – Tavo tėtis egoistas. – Tavo mama mane sugriovė.
Sustokime. Kam ši informacija reikalinga? Vaikui? Ar suaugusiajam, kuriam labai skauda ir kuris ieško sąjungininko PER VAIKĄ? Vaikas nėra teisėjas. Jis nėra jūsų advokatas. Ir tikrai nėra jūsų psichoterapeutas. Jam reikia tiesos. Bet jam nereikia viso jūsų skausmo. Jūsų skausmui reikia kito suaugusio žmogaus. Vaikas tam per mažas. Net jeigu jam šešiolika ir jis atrodo beveik suaugęs. Net jeigu jis sako: „Mama, papasakok man viską.“ “Mama mes gi draugės”. Jis vis tiek yra jūsų vaikas.
TREČIA KLAIDA: IEŠKOTI KALTININKO
Kartais vaikai atrodo stiprūs tik todėl, kad niekas nemato, kiek daug jie neša. Todėl kalbant apie skyrybas vaikui labai svarbu, kad tėvai nekaltintų vienas kito. Net jeigu jūs turite už ką kaltinti. Net jeigu jūsų skausmas labai tikras ir labai stiprus. Net jeigu objektyviai kitas žmogus pasielgė labai neteisingai jūsų atžvilgiu. Vaiko akivaizdoje jūs kalbate ne teismui. Jūs kalbate vaikui. Ir vaikas klausydamas apie tėtį ar mamą girdi ne tik apie kitą žmogų.
Jis girdi apie dalį savęs. Nes vaikas dažnai jaučiasi pusiau mamos, pusiau tėčio. Kai sakote: „Tavo tėvas niekam tikęs“, vaikas gali girdėti: „Manyje irgi yra kažkas niekam tikusio.“ Kai sakote: „Tavo mama sugriovė gyvenimą“, vaikas gali girdėti: „Mano meilė mamai gali būti pavojinga.“
Todėl būkite labai atsargūs. Žodžiai, kuriuos sakote apie kitą tėvą, vaikui kartais nusėda kaip žodžiai apie jį patį.
VAIKUI SVARBIAUSIA ŽINOTI, KAD NORS MES IR SKIRIAMĖS, JIS IR TOLIAU TURI MAMĄ IR TĖTĮ.
Atrodo savaime suprantama? Deja, vaikui ne visada. Vaikų mąstymas labai skiriasi nuo suaugusiųjų. Mažas vaikas gyvena egocentriškai. Ne todėl, kad yra egoistas, o todėl, kad jo pasaulio supratimas dar tik formuojasi. Jis galvoja: Gal jie susipyko dėl manęs? Gal todėl, kad neklausiau? Gal todėl, kad gavau blogą pažymį? Gal todėl, kad vakar supykdžiau mamą? Gal todėl, kad labiau norėjau būti su tėčiu? Kai kurie vaikai pradeda elgtis labai gerai, tikėdamiesi, kad jeigu bus pakankamai geri, tėvai susitaikys. Kiti, priešingai, pradeda elgtis netinkamai nes taip mėgina susigrąžinti bent kažkokį kontrolės jausmą. Ir abiem atvejais vaikas klausia to paties: Ar aš dar mylimas?
Tėvų skyrybos nėra vaiko kaltė. Net jeigu jiems kartais taip atrodo arba kažką kažkur išgirs tai sakant. Ir mes, kaip tėvai, turim tai kartoti ramiai, nuosekliai, bet be to tokio spaudimo, kad „tikėk manim dabar pat iš karto“. Svarbiau būti nuosekliems, būti šalia, parodyti savo veiksmais, kad vaikas yra mylimas, kad jis nėra įtrauktas į konfliktą, ir grįžti prie šitos žinutės ne kartą, ne „tarp kitko“, o kai vaikui iš tiesų to reikia. Ramiai pakartotinai, be spaudimo ar skubėjimo. Todėl neužtenka vieną kartą pasakyti: „Tu nekaltas.“ Sakyti tol, kol vaikas jumis patikės Tu…esi…nekaltas…