Šiandieninė vaikystė, ir ypatingai paauglystė, yra lydimos nuolatinės įtampos, sąlygotos stipraus noro pritapti, priklausyti grupei ir tuo pačiu atstūmimo, vertinimo baimės. Dažnas jaunas žmogus patiria mažesnį ar didesnį su tuo susijusį nerimą. Vaikai, kurių nerimo lygis aukštas, dažnai prastai save vertina, bijo nesėkmės, prasčiau susidoroja su kritika ar neigiamomis emocijomis. Viešojo kalbėjimo baimė – tik viena iš šio nerimo pasireiškimo formų. Kalbėjimas, ypač viešumoje, vaikui nėra tik įgūdis aiškiai reikšti mintis – tai momentas kai esi matomas, kai turi parodyti save. Priežastys, kodėl gali formuotis suvokimas, kad saugiau yra savęs nerodyti, neįgarsinti, gali būti skirtingos.
Individualioji psichologija apibrėžia keturis pagrindinius vaiko psichologinius poreikius: jausti ryšį, jaustis galinčiu, jaustis vertingu bei jaustis drąsiu. Jei vaikas bijo ar vengia kalbėti viešumoje, tai gali būti signalas, kad kažkurio iš šių poreikių patyrimas yra susvyravęs. Mums suaugusiems verta savęs paklausti: ar tikrai mokome vaikus drąsiai kalbėti – ar tik vertiname jų pasirodymą?
Vienas iš pagrindinių vaiko poreikių yra jausti ryšį, priklausyti grupei. Net palankiose situacijose vaikas ar paauglys nuolat tikrina – ar esu priimamas? ar esu saugus tarp kitų? Vaikas gali bijoti ne pačio viešo kalbėjimo, o galimos socialinės pasekmės – pajuokos, kritiško vertinimo, atstūmimo patyrimo. Jei klasėje tvyro konkurencinės nuotaikos, emocinis nesaugumas – kiekvienas viešas kalbėjimas tampa rizika dar labiau atitolti. Kai ryšio jausmas trapus, baimė saugo: geriau nekalbėti, nei rizikuoti prarasti ryšį.
Itin svarbus ir aplinkos požiūris į klaidas. Jei pamiršti ar supainioti žodžiai buvo palydėti bendraamžių pajuoka ar itin kritiška mokytojo pastaba, vaikas gali pasidaryti išvadą, kad kalbėti nėra saugu. Individualioji psichologija pabrėžia, kad svarbus ne pats įvykis o tai kokią prasmę jam suteikiame. Jei vaikas padaro apibendrinančią išvadą, kad viešas kalbėjimas kelią pavojų poreikiui priklausyti, pritapti, baimė kalbėti gali tapti natūralia savisaugos tendencija. Taip viešojo kalbėjimo baimė gali tapti socialinio nerimo dalimi. Vaikas gali imti vengti ne tik pakelti ranką, bet ir užmegzti naują draugystę, dalyvauti būreliuose ar kitose veiklose.
Todėl itin svarbu vaikų kolektyvuose skirti pakankamai dėmesio tarpusavio ryšių stiprinimui. Padrąsinančioje aplinkoje, kur klaidos vertinamos kaip natūrali augimo dalis, tarpusavio ryšiai stiprėja. Čia vaikas gali patirti: „Net jei suklysiu, esu saugus, esu tarp savų.“
Kiekvienas vaikas nori jaustis galintis. Gebėjimo patyrimas – tai vidinis įsitikinimas: aš moku, aš galiu mokytis, aš susitvarkysiu.
Vaikai natūraliai nori įtikti suaugusiems. Ir jei nuolat susiduria su itin aukštais ugdytojų lūkesčiais, jei jaučia, kad turi pasirodyti nepriekaištingai, gali formuotis suvokimas „jei suklysiu – nuvilsiu”. Ir vėl baimė veikia kaip savisaugos mechanizmas, nes „jei nebandysiu, tai ir nesuklysiu”.
Svarbu suprasti: gebėjimo jausmas gimsta ne iš tobulumo, o iš patirties, kad klaidos yra leidžiamos, o pastangos – matomos ir vertinamos.
Vaikui būtina jausti, kad jis yra vertingas – kad jo mintys, jausmai ir idėjos vertinami. Jei šeimoje ar mokykloje vaikas yra nutraukiamas, ignoruojamas ar nuvertinamas, gali susiformuoti tylus įsitikinimas: „Mano balsas nesvarbus.“ Tokiu atveju viešas kalbėjimas tampa ne galimybe pasidalinti, o grėsme dar kartą patirti nevertingumą.
Pasak Individualiosios psichologijos pradininko A. Adlerio visi vaikai patiria tam tikro lygio menkavertiškumą. Jau vien dėl tokių paprastų priežasčių, kad vaikas yra mažas, visomis prasmėmis mažiau pajėgus nei suaugę Susiklosčius pakankamai palankioms aplinkybėms šis menkavertiškumo patyrimas tampa vidine motyvuojančia jėga skatinančia norą užaugti, mokėti ir galėti daugiau. Visgi jei vaikas dažnai girdi kritiką, yra lyginamas su kitais arba patiria per didelius lūkesčius, gali susiformuoti išvada: „Aš nesu pakankamai geras.“ Tad atsistojimas prieš klasę tampa momentu kai tas savęs netinkamumo, menkumo patyrimas gali būti „atskleistas.“ Jei viduje vyrauja nepasitikėjimas, baimė tampa būdu išvengti galimo „įrodymo“, kad nesu pakankamas.
Kai vaiko žodžiai yra išklausomi, kai jis patiria, kad gali prisidėti – vertingumo jausmas stiprėja ir stiprina vidinį atsparumą.
„Ar galiu net jei bijau?“ Adleris drąsą laikė esmine psichologinio augimo sąlyga. Drąsa nereiškia, kad baimės nejaučiam. Išdrįsti reiškia ryžtą veikti nepaisant baimės.
Viešojo kalbėjimo baimė dažnai rodo ne drąsos stoką, o per didelį savikritiškumą ir atstūmimo baimę. Kai vaikas mokomas, kad klaida nėra katastrofa, o tik žingsnis mokymosi procese, jis po truputį įgyja drąsos. Vaiko drąsa auga per palaikymą, padrąsinimą ir realias, mažas patirtis, kuriose galima išbandyti save saugioje aplinkoje.
Ne mažiau svarbios ir šalia vaikų esančių suaugusiųjų nuostatos. Jei vaikas mato tėvus kurie patys vengia kalbėti viešai – „aš nemoku kalbėti prieš žmones“, vaikas gali perimti šią laikyseną kaip normą. Jei tėvai patys vengia socialinių situacijų, nerimauja dėl kitų nuomonės ar perteikia žinią, kad pasaulis yra kritiškas ir pavojingas, vaikas gali tuo persiimti.
Kartais socialinis nerimas vystosi šeimose, kuriose labai svarbus „įvaizdis“ – kaip atrodome, ką pagalvos kiti. Tuomet ir vaikas gyvena nuolat save stebėdamas ir vertindamas. Negalime vaikui padėti būti drąsiam, jei patys bijome klaidų.
Viešojo kalbėjimo baimė vaikystėje retai kada susijusi tik su gebėjimu raiškiai išdėstyti savo mintis. Ji susijusi su vaiko savęs vertinimu, poreikiais priklausyti, galėti, jausti savo vertę, išdrįsti. Individualiosios psichologijos požiūriu ši baimė – prasminga strategija padedanti jaustis saugiau, apsisaugoti nuo skausmo. Mūsų, suaugusiųjų užduotis – kurti padrąsinančią, atliepiančią psichologinius vaiko poreikius atmosferą, padedančią vaikui suvokti, kad klaidos yra galimybė augti, kad galime jausti ryšį su kitais ir būdami netobuli.
Jei vaikas nerimauja, bijo viešai kalbėti, verta paklausti:
Ar jam pakanka saugaus, prasmingo ryšio patyrimo?
Ar jis tiki savo gebėjimais?
Ar jaučiasi reikšmingas?
Ar patiria pakankamai padrąsinimo?
Vaiko nerimas, tame tarpe ir viešojo kalbėjimo baimė nyksta kai vaikas patiria:
Aš esu grupės dalis, aš galiu mokytis, mano žodžiai svarbūs, galiu daryti, net jei bijau.