Dovilė Javinskaitė, LRT.lt 2025.11.27 19:30
Individualiosios psichologijos konsultantė Gabija Jurgelytė sako, kad norą konkuruoti, siekti rezultato, o ne proceso, lemia konkurencinis pranašumas. Šį pagimdo žmogaus menkavertiškumas, patirtas dar vaikystėje.
– Gal galėtumėte apibrėžti, kas yra tas konkurencinis pranašumas?
– Konkurencinio pranašumo siekis yra motyvacinė jėga. Tai yra tam tikras motyvas judėti, daryti, kažką įveikti. Tai noras būti už kažką aukščiau, daugiau, geriau. Aš turiu pasilyginti su kitu ir jaustis pliuse, pranašumo pozicijoje. Tai yra stipri vara, kurią dauguma mūsų jaučia.
Iš tikrųjų tai kelia sunkumų. Pranašumo siekis atsiranda iš menkavertiškumo jausmo. Menkavertiškumo jausmas nėra įgimtas, menkavertiškumo jausmas yra įgytas iš vaikystės patirties, iš vaiko situacijos, kai vaikas jautėsi mažiau galintis. Individualiojoje psichologijoje labai akcentuojame, kad vaiko pažinimas prasideda nuo jo menkavertiškumo patirties supratimo. Ir mes visi turime savo menkavertiškumo patirties vaikystėje. Vienų jos yra gilesnės, kitų mažiau gilios. Gilesnės patirtys susijusios su daugiau poreikių neatliepimo. Ar tai būtų kažkokio pasirūpinimo poreikis, ar savarankiškumo poreikis.
Net ir pačiose sklandžiausiose šeimose ir pačiose geriausiose socialinėse aplinkose visi vaikai patiria tam tikrą menkavertiškumo jausmą, jausmą, kad su manim kažkas nelabai gerai todėl, kad visą vaikystę ir visą asmenybės formavimosi laikotarpį vaikas yra mažiau galintis negu jį supantys suaugusieji. Jis visą laiką pasilygina su kažkuo pranašesniu. Ir lyginant visą laiką yra jausmas, kad aš esu minusas.
– Kaip žmonės kovoja su tuo minusu?
– Mūsų psichika yra pajėgi kurti kompensaciją. Aš negaliu ilgai išbūti su jausmu, kad su manim kažkas negerai. Aš jaučiuosi, pavyzdžiui, negraži, besilygindama su kitomis mergaitėmis, arba aš jaučiuosi baili, besilygindama su kitais vaikais kieme. Bet aš galiu kurti kompensaciją. Aš galiu kurti fantaziją – tam tikrą fikciją, kuri panaikina mano blogą jausmą apie save. Aš jaučiu menkavertiškumą ir galiu jį kompensuoti, kad kai užaugsiu, tai būsiu ne šiaip graži, bet pati gražiausia. Arba kai užaugsiu, aš būsiu labai drąsi.
Iš vaikystės mes atsinešame tam tikrą idėją, kuo turiu tapti suaugęs, kad kompensuočiau tą blogą jausmą apie save. Iš to kyla mūsų gyvenimo tikslai, kurie gali būti įsisąmoninti, bet labai dažnai tampa neįsisąmoninti. Jeigu aš jaučiausi kvaila, tai man nebus labai svarbu būti gražiai, bet man bus labai svarbu jaustis protingai. Tada greičiausiai sieksiu akademinių dalykų, t. y. aš jausiu, kad tam, kad turėčiau vietą šitame pasaulyje, turiu kažką įrodyti. Įrodyti tai, su kuo susijęs mano trūkumas ne suaugus, bet vaikystėje. Čia yra spąstai, kad iš tikrųjų aš suaugusiojo gyvenime kompensuoju vaikystėje patirtas skriaudas. Ir kuo mano vaikystė buvo sunkesnė, kuo daugiau patyriau menkavertiškumo, tuo daugiau man reikia pranašumo, tuo aukštesnis mano tikslas, tuo aukštesni mano reikalavimai sau. Tada aš jau turėsiu vietos šitam pasaulyje.
Bet tiesa yra ta, kad joks pranašumo jausmas mums saugumo nesukuria. Joks konkurencinis pranašumas apskritai mums nesukuria saugumo, nors tai yra mūsų fantazija: kai uždirbsiu daug pinigų, tada manęs tikrai niekas neatstums. Arba kai turėsiu labai plačius socialinius ryšius, tada būsiu saugi nuo savo vienišumo. Arba jeigu aš turėsiu vaikų, tai niekada nebūsiu nereikalinga. Mano fantazija ir bus ta kompensacija, kuri turėtų panaikinti tą blogą jausmą apie save.
Bet esmė ta, kad kai mes judame iš minuso, tas mūsų pliusas, tas mūsų tikslas, ta mūsų ateities fantazija dažnai yra, kad aš turiu pranokti kitus. Yra jausmas, kad aš turiu geriau už kitus pavaryti, tam, kad jausčiausi pakankama, aš turiu pranokti kitus. Ir man atrodo, kad tada, kai aš pranoksiu kitus, jau tikrai turėsiu vietą pasaulyje, aš būsiu saugi.
– Šiandieniame pasaulyje be galo daug erdvės pasilyginimams, ypač socialiniuose tinkluose.
– Labai daug mano klientų ateina ir pasakoja, kad sirgau, skrolinau, pagalvojau, kiek daug visi pasiekė ir kiek mažai aš. Ir tas lyginimas vis mums primena tą menkavertiškumą ir vis sukuria tą fikciją, fantaziją – ai, tai gal reikia eiti pasimokyti kokios anglų kalbos. Sukuria sau naują tikslą, naują užduotį, kad va, kai ją įveiksiu, būsiu pakankama. Ir mes tarsi vaikomės tokios nepasiekiamos iliuzijos. Mums niekada nepakanka, nes tas alkanas vidinis vaikas, tas vienišas vaikas arba tas išsigandęs vaikas, kuris nesijautė, pavyzdžiui, turintis vietos šeimoje, netiki, kad šitame pasaulyje yra vieta, ir jis jos siekia… Jis siekia išoriniais dalykais užpildyti vidinę tuštumą.
Mūsų pasaulis labai toli nuvažiavęs šitoje srityje. Mes aukštiname išorinius dalykus, lyginamės su kokiu nors influenceriu, kad kai turėsiu tokį rankinuką, tada aš galėsiu jaustis pakankamai šauni. Tai yra visiška nesąmonė. Ir net logiškai žmonės supranta, kad tai yra nesąmonė, bet emociškai vis tiek tai mus veikia. Draugė jau turi didesnį butą, o aš ne… Su manimi kažkas negerai, jeigu aš neturiu didesnio buto, ar ne?
Arba su manimi kažkas negerai, jeigu aš karjeros dar nepadariau. Ir tas „su manim kažkas negerai“, atrodo, kad priklauso nuo tų išorinių dalykų. Bet apgaulė yra ta, kad tas menkavertiškumas yra ne apie šiandien. Kadangi mes iš menkavertiškumo siekiame pranašumo, mums niekada nėra gana. Arba kai mes tą pranašumą pasiekiame, mums visada atrodo nesaugu, nes tu gali bet kada jį prarasti. Šiandien tu gavai kokį nors apdovanojimą, kad esi geriausias, bet kuo daugiau gauni tų apdovanojimų, tuo daugiau gali prarasti.
– Žiūrėdama olimpines žaidynes visada susimąstau, kai prie starto stoja jau esami čempionai. Galvoju, kaip jiems sunku, jie ne tik kad bando pasiekti medalį, bet kovoja už savo titulo apgynimą. Nors iš tiesų tai jau išlieka, jokio titulo praradimo nėra, jis neatimamas.
– Tu niekada nesijauti saugus, jeigu tavo motyvacinė jėga yra konkurencinis pranašumas, t. y. būti geresniam negu kitas.
– Šiandien labai garsiai skamba žodis „ambicingas“, pavyzdžiui, „ambicingas kandidatas į krašto apsaugos ministrus“. Vertinant kompetencijas, vienas jų turi daugiau, o kitas mažiau, bet yra ambicingas. Ir apskritai daug apie ambicijas kalbama. Tarsi būti neambicingam yra blogai. Ar galima neapibendrinant sakyti, kad tie ambicingi žmonės tai yra tie, kurie iš vaikystės turi menkavertiškumo jausmą?
– Ir tie ambicingi žmonės priveda mus prie to, jog planeta yra ant žlugimo ribos. Čia mūsų ambicijos. Jos eina pirmiau ir veda prie didesnio vartojimo, konfrontacijos, konkurencijos. Mes pagaminsim vieną bombą, o jūs pagaminsit dvi. Čia gi konkurencija, ar ne? Čia nėra bendrystės jausmo. Yra „tu man priešas ir aš įrodysiu, kad aš už tave geresnis“. Ir ką mes pasieksim šitose rungtynėse? Mes tiesiog esame nelaimingi.
Neurotiškai nelaiminga visuomenė dėl to, kad mes sukuriam aplinką, pastiprinam ją socialiniais tinklais, kad reikia būti ambicingam, reikia siekti, reikia visą laiką įveikti kitą. Reikia turėti tą išorinį pasirodymą, kuo tu esi šaunus, nes tai yra tavo vertė. Bet jeigu nėra jausmo, kad tu esi vertingas vien dėl to, kad esi gimęs, jokie išoriniai atributai ilgam laikui (trumpam tikrai gali) tau nesuteiks to saugumo jausmo, kad tu esi pakankamas ir gali mažiau daryti ir daugiau būti. Būti šitame laike, būti kažkokiame pasimėgavime, būti santykyje, būti koncerte, būti būtyje, bet mes jaučiame labai daug nerimo, nes nėra kažkokios aukštesnės prasmės ir tai skatina mus kažką daryti. O jeigu aš dar darydamas galiu pasilyginti ir padaryti už kažką daugiau, tai dviguba nauda. Negalime būti, nes būti reiškia būti su savo menkavertiškumu, reiškia atsisakyti savo konkurencijos, pranašumų kompensacijos.
Individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Alderis mano, kad čia yra konkurencinis pranašumas, menkavertiškumo pranašumas, kuris niekada mums nesuteikė saugumo. Be to, jis kalba apie dvejopą dinamiką, apie tą kitą dalį, apie tai, kad mes potencialiai turime tą socialinį interesą.
Mes visi, atėję į šį pasaulį, esame vertingi, norintys ir imti, ir duoti, ir prisidėti. Tai, kas iš tikrųjų mums suteikia prasmę, yra mūsų savirealizacijos vara, kai stengiesi tapti geresnis už save, galėti daugiau, nei galėjai. Skleisdamas savo galėjimą ir savo mokėjimą, tu iš tikrųjų randi tą pilnatvę, kai nėra siekio kurti pranašumą, turi potencialą kurti lygiavertį santykį. Ir tai, kiek žmoguje yra vienos ar kitos motyvacijos, priklauso nuo vaikystės patirties.
Nesakau, kad tai yra tik viena ar kita. Yra mišinys šių motyvacijų – klausimas, ko yra daugiau? Jeigu yra daugiau išorinės motyvacijos ir to konkurencinio pranašumo siekio, jis mums neleidžia sukurti saugių, lygiaverčių santykių. Tik turėdami lygiavertį santykį mes galime jaustis iš tikrųjų saugūs ir kurti tokį bendrystės jausmą.
– Kai ateina klientai, ambicingi, daug pasiekę žmonės, kurie daug kam atrodytų sėkmingi, ar pastebite šitą dalyką, kad jie viso to siekia būtent iš menkavertiškumo?
– Jie ateina su antrinėmis to pasekmėmis. Konkurencingumo pasekmės yra nerimo sutrikimai, nemiga, gali būti depresinių epizodų. Perdegimas irgi dažnai reiškia, kad nėra ribos, – negali pasakyti, kad jau gana, jau užtenka. Tai žmonės, kurie yra ambicingi, kurie daug iš savęs reikalauja, kelia aukštus reikalavimus aplinkai, intensyviai veikiantys, negalintys išbūti. Jie dažniausiai bėga nuo menkavertiškumo jausmo. Jokiu būdu ne visada, bet, jeigu nebėga, jeigu tai yra iš savirealizacijos, tada jie susibalansuoja, pailsi. Gali kartais pralaimėti, bet dėl to jų savivertė neišnyksta, grėsmių viduje neatsiranda, nepasidaro nesaugu. O žmonės, kurie juda iš nesaugumo, turi gauti kažkokį išorinį patvirtinimą.
– Ką daryti tėvams, kad jų vaikas nesijaustų menkavertis? Aplinka vis tiek paveiks, bet kiek jie gali patys padaryti?
– Sistema palaužia savaime. Nemažai dirbu su mokytojais. Mūsų švietimo sistema vienaip ar kitaip labai orientuota į tą pranašumo siekį ir išorinius pasiekimus, tad tos vidinės motyvacijos skatinimas yra labai sudėtingas vien dėl švietimo sistemos. Kaip tu gali patirti gerą jausmą dėl savęs, jeigu negauni gero rezultato? Mūsų švietimo sistemos vertinimas iš esmės yra susijęs su atmintimi, kiek vaikas iškala ir atsimena. Čia nebe tas pasaulis, kuriame mes gyvename. Šitame pasaulyje atmintis yra visiškai nebesvarbi. Informaciją galima išgūglinti. Net mąstymas, palyginti, švietimo sistemoje yra labai mažai vertinamas, o atmintis – labai.
Kai mes patys turim to nepasitikėjimo, kad esame vertingi ir mums vietos šitame pasaulyje pakaks, mes tą patį nepasitikėjimą perduodame ir savo vaikams. Net ne žodžiais, bet rodydami kažkokius siekius, kažkokias ambicijas ar kažkokius sunkumus patirdami klaidą. Ir tada tai įdiegiame jiems. Vaikai apie tą konkurencinį pranašumą darbo rinkoje išgirsta labai anksti, dažnai klausimas „kuo norėsi būti užaugęs? labai ankstyvas.
Tėvų gebėjimas padrąsinti vaikus kyla iš jų pačių drąsos. Ne iš kažkur kitur – jie negali to suvaidinti. Jeigu mes norime drąsių vaikų, kurie nebijotų siekti savirealizacijos ir tikėtų, kad šitas pasaulis yra gana saugus ir tuo tikėjimu tokį pasaulį ir kurtų; tikėtų, kad nereikia kito įveikti ar paneigti kito, kad turėtum savo vietą, tai reikia taip savo vaiką ir matyti. Ir save taip matyti. Ir tai, kad save taip matytume, dėl mūsų šalies istorinės praeities yra labai sunku. Labai svarbu, kad tas pranašumo siekis būtų augimo siekis.
– Kaip susikurti flow būseną, kurioje žmogus nevertina savęs ir kitų, o daro viską, kaip gali ir nori?
– Labai svarbu atsiriboti nuo visų išorinių vertinimų. Atsiriboti nuo jausmo, kad svarbu, koks bus rezultatas. Tai vaikai turi iki mokyklos – nesirūpinti rezultatu, bet orientuotis į procesą. Flow būsena – tai toji geroji kūrybinė būsena, kai svarbu, ką aš darau, nepaisant to, koks bus rezultatas. Tada mes įveiksime tokį didelį konkurencinio pranašumo poreikį. O tai, kad mes viešojoje erdvėje vis giriam ambicingus, rodom, kaip ten konkuruoja ir laimi kas nors, tik skatiname tą konkurencinį pranašumą. Jeigu mes tai šloviname, tai mes tai skatiname. Jeigu mes manome, kad tai yra vertybė, tai sakome, kad tai yra vertinga. Mes iš to menkavertiškumo visada persistengiame. Ir tada jau, kad jaustumės pakankami, reikia įveikti kitą, o ne atsistoti šalia kito, nesusimąstant, ar gyvename gyvenimą, ar demonstruojame gyvenimą.