Pilnas Akvilė Grigaitytė, LRT.lt straipsnis „Ekspertė apie vaikus turinio kūrėjus: jie dar nėra pajėgūs susidoroti su viešumu“
Čia pateikiamas pilnas individualiosios psichologijos konsultantės Indrės Savulionės komentaras šia tema.
Kaip tėvams tinkamai reaguoti, kai jų vaikas nori pradėti kurti turinį socialiniuose tinkluose?
Turinio kūrimas socialiniuose tinkluose paaugliams, o juo labiau vaikams – tikrai ne tik smagus užsiėmimas. Dėmesys socialiniuose tinkluose gali įgauti įvairiausių, ir deja ne tik teigiamų formų. Kai vaikas ar paauglys turi galimybę kalbėtis apie tai, ką jaučia, kaip supranta dalykus – vidiniai resursai, psichologinis atsparumas stiprėja. Tėvų ir kitų šalia esančių suaugusiųjų uždavinys – puoselėti saugią erdvę tokiems pokalbiams.
Tėvai išgirdę apie vaiko norą pradėti kurti turinį socialiniuose tinkluose, turėtų pabandyti suprasti kokių tikslų vaikas siekia. Kai kurie paaugliai per turinį išreiškia savo emocijas, vidinius išgyvenimus. Jei vaikas aktyvus realiame gyvenime – turi draugų, mėgstamų veiklų ar užsiėmimų, pakankamai gerai jaučiasi mokykloje ir namie – socialiniai tinklai gali tapti galimybe išreikšti save per vaizdą, muziką, šokį, mintis ar net humorą. Turinys gali paskatinti bendravimą su bendraminčiais – tai itin svarbu paauglystėje, kai stipriai reiškiasi poreikis priklausyti. Tačiau jei vaikas ar paauglys patiria mokymosi ar bendravimo sunkumų, jaučiasi vienišas, neturi mėgstamų veiklų ar užsiėmimų – socialiniai tinklai gali rimtai pakenkti. Toks poreikis bėgti nuo realių problemų sprendimo į virtualią erdvę gali sukelti nemažai papildomų bėdų.
Suaugusių esančių šalia vaikų pavyzdys visada yra labai svarbus, vaikai reaguoja ne į tai ką sakome o į tai kaip elgiamės.
Kokį vaidmenį čia turėtų atlikti tėvai? Ar jie turėtų drausti tokią vaiko veiklą, ar riboti administruojant paskyras, ar suteikti visišką laisvę?
Jaunesni vaikai socialiniuose tinkluose gali lengvai susidurti su netinkamu ar net pavojingu turiniu, patyčiomis, apgaulėmis. Čia ir priklausomybę skatinantys algoritmai. Todėl jaunesniems vaikams jų paskyrų priežiūra yra būtina. Šiandien tikrai turime įrankių padedančių tai daryti. Labai svarbu, kad šios, taip vadinamos tėvų kontrolės programėlės nebūtų taikomos kaip bausmė, o taptų bendro susitarimo dalimi stiprinančia abipusį pasitikėjimą.
Kaip tinkamai tėvams apibrėžti vaikams ribas socialiniuose tinkluose?
Svarbiausia, kad apibrėžtos ribos atitiktų vaiko amžių. Kai susitartos taisyklės aiškios ir suprantamos, vaikas gali eksperimentuoti ir saugiai tas ribas išbandyti. Atėjus tinkamam laikui ribas reikėtų nuolat praplėsti.
Kaip banaliai tai beskambėtų – svarbiausia stengtis nuoširdžiai domėtis tuo, ką vaikas ar paauglys veikia internete.
Tėvai turėtų vengti vienpusių draudimų. Žymiai paveikiau kurti bendras taisykles. Svarbu aptarti tokius klausimus kaip: Kokios svetainės ir programėlės leidžiamos? Kiek laiko tam skiriama? Ką skelbti viešai, o ką pasilikti sau? Kaip elgtis sulaukus neigiamų ar net grėsmingų komentarų? Kada reikia kreiptis pagalbos?
Svarbu pasikalbėti apie tai kas turi likti privatu, kokiais duomenimis negalima dalintis. Ypač su nepažįstamaisiais. Svarbu, kad vaikas susidūręs su keistu, bauginančiu ar tiesiog nemaloniu elgesiu, tėvams ar kitam suaugusiajam pasipasakotų.
Ne mažiau svarbu ir pastebėti priklausomybės nuo telefono požymius, ar įsitraukimas į socialinius tinklus nekenkia miegui, mokslams, socialiniam vaiko gyvenimui. Šioje vietoje į pagalbą galima pasitelkti laikmačius ar sutartą „laiką be ekranų“. Vėlgi itin svarbus šalia vaikų esančių suaugusiųjų pavyzdys.
Kaip su vaikais kalbėti apie saugų elgesį internete?
Svarbu suprasti, kad tai turi būti ne vienkartinis pokalbis, o nuolatinis dialogas, paremtas pasitikėjimu, rūpesčiu ir pagarba. Svarbu kurti saugią pokalbiui aplinką. Jei vaikas ar paauglys jaus, kad gali tėvais pasitikėti – ateis pasikalbėti jei kažkas nutiks. Vaikai kur kas drąsiau dalinsis savo patirtimis, jei jaus, kad tėvai jų nekritikuos, negąsdins. Kalbantis apie galimus pavojus svarbu pateikti realius pavyzdžius, atitinkančius vaiko amžių, galimų pavojų neišpūsti, bet ir nesumenkinti.
Ne mažiau svarbus ir emocinis palaikymas, pastangos suprasti paauglio motyvus: Kodėl paauglys nori kurti turinį? Ką tai jam ar jai reiškia? Ar kartais jaučia spaudimą būti „įdomus“, kad patiktų kitiems? Kaip reaguoja į neigiamus komentarus ar tylą? Ar yra kada nors paskelbęs (-usi) kažką, ko vėliau gailėjosi? Ar žino, kam leidžia matyti savo turinį? Į ką galima kreiptis, jei nutiktų kas nors nemalonaus internete?
Kaip vaiką veikia viešumas ir dėmesys socialiniuose tinkluose?
Dėmesys socialiniuose tinkluose – paaugliams gali būti motyvacijos, saviraiškos šaltinis, bet tuo pačiu – pavojingas veidrodis, iškraipantis savęs suvokimą.
Dėmesys – vienas svarbiausių emocinių žmogaus poreikių, ypač paauglystėje, kai formuojasi tapatybė, o savęs suvokimas dažnai priklauso nuo aplinkinių reakcijos.
Esminis paauglio vystymosi uždavinys – savo tapatumo paieškos. Tai laikotarpis kai saikingas maištas yra itin svarbus. Saugios savo vertybių paieškos yra būtinos. Tačiau būtent tai jauną žmogų daro itin pažeidžiamu.
Greiti dopamino šuoliai smegenyse, kuriuos sukelia teigiamas grįžtamasis ryšys, teikia malonią būseną, tačiau gali sukelti priklausomybę. Paauglių smegenys yra ypač jautrios socialiniam atlygiui – tai natūralus raidos procesas. Mažesnių vaikų egocentriškumas – natūralus reiškinys. Vaikai mano, kad visų patirtis ir jausmai yra vienodi. Suvokimas, kad kiekvieno žmogaus patyrimas ir jausmai skiriasi, yra ilgo mokymosi ir eksperimentavimo rezultatas. Vaikai tiki viskuo ką apie save girdi, jie dar neturi brandos reikalingos suprasti ir pasakyti „Tai man tinka”, „Tai visai man netinka”.
Paaugliui sunku įvertinti, kokį turinį išties saugu skelbti. Mat dažnai dar nėra išvystytų gebėjimų kritiškai vertinti turinio pasekmes, todėl reaguojama impulsyviau. Stebint „tobulus“ kitų profilius, paauglys gali pradėti nesąmoningai lyginti realų savo gyvenimą su kruopščiai atrinkta kitų realybe. Paauglys dar tik mokosi atskirti „kas aš esu” nuo to, „ką kiti apie mane galvoja.”
Kai savivertė ima priklausyti nuo kitų reakcijų, vaikas ar paauglys tampa itin pažeidžiamas – nesėkmė (pvz., mažiau peržiūrų ar neigiamas komentaras) gali sukelti nerimą, savęs nuvertinimą, nepasitikėjimą savimi, fragmentuotą savęs suvokimą.
Dėmesio siekis gali paskatinti kurti ne tai, kas autentiška, bet tai, kas „veikia“ yra sensacinga, provokuoja, atskleidžia asmeninį gyvenimą. Tai gali trikdyti tapatybės raidą ir skatinti vidinį konfliktą.
Vieną kartą sulaukęs daug dėmesio, paauglys gali jausti spaudimą „pateisinti“ auditorijos lūkesčius. Tai gali sukelti daug nerimo. Paauglys gali imti nuolat tikrinti pranešimus, stebėti statistiką, praleisti vis daugiau laiko internete. Tai atitraukia nuo realaus gyvenimo, miego, mokslų, santykių.
Internetas yra atvira, gan anonimiška erdvė – taip pat ir negatyvumui. Net vienas pašaipus komentaras gali skaudžiai paveikti jauno žmogaus emocinę būklę. Kuo daugiau dėmesio – tuo didesnė tikimybė sulaukti patyčių. Be to, sukurtas turinys gali būt iškarpomas ar net iškreipiamas. Toks kontrolės praradimas didina nesaugumo jausmą.
Kaip nuolatinis vertinimas (like’ai, komentarai, peržiūros) veikia vaiko psichiką?
Teigiama grįžtamoji reakcija (palaikantys komentarai, „patinka“ paspaudimai) gali padidinti pasitikėjimą savimi – juk paauglys jaučiasi matomas ir įvertintas.
Tačiau, kai savivertė ima priklausyti nuo reakcijų internete, atsiranda pavojus per daug tapatintis su sekėjų skaičiumi, „patinka“ paspaudimais. Tai gali sukelti nerimą, savęs nuvertinimą. Noras kurti, tikrinti peržiūras, reaguoti į komentarus gali peraugti į kompulsyvų elgesį ir atitraukti nuo miego, mokslų, tiesioginio bendravimo.
Kokio amžiaus vaikai labiausiai pažeidžiami, kai kalbame apie jų veiklą socialinėje erdvėje?
Atsakymas nėra vienareikšmis, nes pažeidžiamumas priklauso ne tik nuo amžiaus, bet ir nuo vaiko asmenybės, šeimos atmosferos, emocinio brandumo bei aplinkos, kurioje auga. Vis dėlto, galima išskirti raidos laikotarpius, kai vaikai ir paaugliai ypač jautrūs socialinės erdvės poveikiui.
8 –12 metų vaikai – perėjimo iš vaikystės į paauglystę stadija – tai vienas jautriausių laikotarpių. Šiuo metu tik pradeda formuotis tapatybės paieškos, vaikas dar neturi kritinio mąstymo. Šiam laikotarpiui būdingas labai stiprus noras priklausyti grupei – socialinis atstūmimas išgyvenamas itin skaudžiai. Vaiko emocijų reguliavimas dar neišvystytas – gali būti itin sunku susidoroti su neigiamais komentarais, atstūmimu ar per dideliu dėmesiu.
13 –15 metų paaugliai – emociškai tai vienas audringiausių laikotarpių. Šiuo metu prasideda intensyvios tapatybės paieškos – bandoma susikurti įvaizdį, kuris būtų priimtinas kitiems, bet pats paauglys dar neturi aiškios savivokos. Todėl neigiamos reakcijos gali būti suvokiamos labai asmeniškai. Šiame laikotarpyje draugų nuomonė tampa daug svarbesnė nei tėvų – o tai apsunkina atvirą bendravimą apie patirtis internete. Šio amžiaus paaugliai dažnai atrodo „brandūs“, tačiau svarbu suprasti jog jų emocinė savireguliacija dar tik vystosi.