Dovilė Javinskaitė, LRT.lt 2025.07.13
Individualiosios psichologijos pradininkas austrų psichiatras Alfredas Adleris išskyrė tris gyvenimo uždavinius, su kuriais susiduria ir sprendžia kiekvienas žmogus. Tai – darbas, socialinis gyvenimas ir poros partnerystė. Vėliau Adlerio pasekėjai uždavinius papildė dar dviem: santykis su savimi ir santykis su mirtimi bei dvasingumu.
Anot individualiosios psichologijos teorijos, visiems penkiems uždaviniams subalansuotai spręsti žmogus neturi resursų, bet laimingas gali jaustis, jei gerai sekasi mažiausiai du. Kokius uždavinius žmogus sprendžia per gyvenimą ir kaip sau padėti tai darant, atsako psichologė, individualios psichologijos konsultantė Gabija Jurgelytė.
– Kas slypi po A. Adlerio gyvenimo uždaviniais?
– A. Adleris kalba apie tai, kad mes, kaip žmonės, esame apriboti. Jis kalba apie visiems būdingą žmogišką prigimtį, bando užčiuopti kažką egzistenciško, su kuo istoriškai, evoliuciškai susiduria žmogus ir sprendžia nuo gimimo iki mirties ir dabar, ir prieš 1 000, ir prieš 10 000 metų. Adlerio pagrindinė mintis yra ta, kad kiekvienas žmogus neišvengiamai susiduria su trimis apribojimais. Atsakymas, kaip dorotis su tais apribojimais, ir yra tie trys pirmieji uždaviniai.
Jis sakė, kad žmogus visą gyvenimą sprendžia šituos uždavinius, ir tai yra labai svarbu. Čia nėra tas momentas, kur išsisprendė ir tada kaip kleckas sėdi, nes yra žmonių, įsivaizduojančių, kad aš susitvarkysiu kažkurią sritį ir „va tada gyvenimas prasidės“. A. Adleris teigė, kad žmogus visą gyvenimą sprendžia šiuos uždavinius. Ir spręsdamas atsakinėja į savo gyvenimo prasmės klausimą.
– Apie ką yra pirmasis A. Adlerio išskirtas gyvenimo uždavinys – darbas?
– A. Adlerio teigimu, mes esame ant šitos nedidelės planetos plutelės su ribotais ištekliais. Esame su užduotimi paprasčiausiai išgyventi: medžioti, rinkti grybus ir uogas, turėti darbo pasidalijimą. Darbo užduotis yra apsirūpinimo ir buvimo naudingam užduotis, judėjimo savo asmeninio meistriškumo link. Dabar ši užduotis pradedama spręsti dar mokykloje – kokią profesiją pasirinkti: ar norimą, ar tą, kuri garantuos gerą darbo vietą? Šią užduotį mes sprendžiame nuo labai anksti. Mūsų visuomenė ir tėvai klausia: „Kuo tu nori būti užaugęs?“
Kai konsultuoju dvyliktokus, besirenkančius kelią, akcentuoju, kad „jūs renkatės ne profesiją gyvenimui, jūs renkatės pirmą profesiją“. Tai gerokai nuramina, suteikia laiko spręsti šį uždavinį. Net žmogui, kuris renkasi nedirbti dėl kokios nors priežasties, pavyzdžiui, paveldėjęs pinigus, A. Alderis sakytų, kad tai irgi yra sprendimas. Nes visiems aplinkui kyla klausimas „O kodėl tu nedirbi?“. Šis uždavinys yra bendražmogiškas.
– Ar darbo uždavinys apima ir pomėgius, ar tai – apie apsirūpinimą?
– Anksčiau būdavo svarbi būtent finansų dalis, nes tai yra tai, kaip tu savimi pasirūpini, kaip tu tiki, kad gali kažką duoti visuomenei. Na, bet, jeigu kalbame apie savirealizacijos dalį, žinoma, ir savanorystė svarbi. Daugelyje sričių mes galime pasiekti neblogą profesinį lygmenį. Bet tikrai gerą mes pasieksime ten, kur mums įdomiausia. Ir ten didžiausia tikimybė gauti pripažinimo ir įvertinimo, nes tu tiesiog su didesne motyvacija pasieksi aukštesnį profesionalumo lygį. Bet jeigu man nepatinka tai, ką aš darau, tai aš vakare turiu kompensuotis: išgerti vyno, pažiūrėti serialą ar pan. Jeigu man patinka darbas, man nesijaučia, kad iš savęs aš visą dieną kažko reikalavau ir save spaudžiau. Tai gali būti, kad ir vakare kažką darbine tema su visai kita energija paskaitysiu.
Darbą A. Adleris išskyrė kaip pirmąjį uždavinį, su šia užduotimi labai susijusi savivertė. Adlerio idėja – kad jei dvi užduotys stiprios, tu jautiesi gerai. Bet jei, pavyzdžiui, tik darbas sėkmingai sprendžiamas uždavinys, tuomet jau per daug kompensacijos kitoms sritims. Ir kai kalbame apie darboholizmą, tai ir yra situacija, kai žmogui nesiseka su kitomis užduotimis. Pavyzdžiui, kompensuoji darbu tai, kad negebi kurti santykių.
– Ar nėra taip, kad kur tavo dėmesio sutelkimas, ten ir energija? Ir jei, pavyzdžiui, per daug skiri laiko darbui, tu tarsi negali skirti jo ir socialiniam santykiui kurti, partnerystei puoselėti. Dažniausiai vienas uždavinys tarsi šlubuoja.
– Ką laistai, tas auga. Galbūt žmogus turi sunkumų asmeninių santykių srityje, tuomet koncentruojasi į darbą, gerėja įgūdžiai ir atsiranda sėkmės pojūtis. Ir tada labiau stiprinasi noras skirti laiką ir energiją darbui. Dar labiau apleidžiamas kitas uždavinys ir tuomet kyla klausimas – kas pirmiau, višta ar kiaušinis. Manau, kad tris uždavinius įgyvendinti įmanoma, bet jei imame išplėstą teoriją su penkiais uždaviniais, nemanau, kad žmogus turi tiek energijos visus spręsti…
– Ką apima antrasis uždavinys – socialiniai santykiai?
– Žmogus, nors neturėjo nei ragų, nei nagų, laimėjo konkurencinę kovą gamtoje, nes mokėjo burtis į bendruomenes. Mes laimėjom todėl, kad mūsų buvo daug ir mes nukovėme mamutą. Ir tai yra mūsų resursas, mūsų gebėjimas ir mūsų poreikis. Tai yra socializacija, arba ryšių kūrimas. Adleriška mintis, reiškianti šį uždavinį, – „Vieta šeimoje, vieta pasaulyje“. Tai yra apie tai, kaip aš kuriu visus savo ryšius, išskyrus poros santykį, kuris yra išskirtas atskirai.
Socialiniai ryšiai apima ir tėvystę, ir vaikų bei tėvų santykį, – visus socialinius ryšius. Ir mūsų tiek emocinė gerovė priklauso nuo to, kaip mes kuriame ryšius, tiek kažkur mūsų profesinė dalis irgi priklauso nuo to, kaip mes kuriame ryšius. Tai – mano vietos jausmas bendruomenėje. Pagrindinis momentas – kurti draugiškumą ir išlaikyti lygiavertiškumą, gebėti atsistoti į kito žmogaus poziciją ir kurti bendrumą.
– Trečioji užduotis – poros santykis.
– Tai – vėliausiai žmonijos istorijoje pradėta spręsti užduotis. A. Adleris yra pasakęs, kad meilė yra naujų laikų išradimas. Anksčiau tai buvo išskaičiavimas, o ne poros santykiai, lygiavertis bendradarbiavimas tarp dviejų žmonių. Ir šis uždavinys sudėtingas, nes esame arčiau vienas kito nei kurdami socialinį darbinį santykį. Čia nėra atstumo, yra nuogumas ir prisileidimas. Yra fantazija apie visišką lygiavertiškumą.
Intymios poros santykio užduotis savo sudėtingumu yra pati sudėtingiausia. Lygiavertiškumas kuriant artimą santykį mums yra ypač sunkus. Kuo kitas labiau artėja, tuo mums svarbiau, kyla ankstyvieji prisirišimo modeliai ir juose slypintis nesaugumas. Į poros santykį žmonės ateina iš mamos ir vaiko pozicijos ir nelygiavertės patirties. Mes tikimės, kad kitas mumis labiau pasirūpins arba kad mes kito atžvilgiu turėsime labai didelę galią. Mes nemokame kurti lygiavertiškumo intymume.
Kai Adleris sako, kad tai – naujų laikų išradimas, jis turėjo mintyje, kad kol neatsirado buitį lengvinančių dalykų, pavyzdžiui, tokių išradimų kaip skalbimo mašinos, tol nebuvo laiko šiai užduočiai. Lygiavertiškumas reikalauja labai daug laiko. Sėsti ir šnekėtis: kaip aš pasijutau, kaip tu pasijutai, ką turi omenyje. Artimam santykiui kurtis tarp dviejų žmonių reikia labai daug laiko ir sprendimo. Antraip iš įsimylėjimo stadijos nueinama į buitį.
– Ar įmanoma bent apsišlifuoti patirtis, kurių atsinešama į porą?
– Jokio stebuklo nėra. Darymo būdu santykis nesikuria. Santykis kuriasi kalbėjimo būdu. Yra du ingredientai: dėmesys ir atvirumas. Meilė yra uždavinys, kurį mes sprendžiame visą gyvenimą, ir tokia meilė kaip amerikietiškuose filmuose ar Šekspyro kūriniuose yra iliuzija. Nėra, kad mes išsprendžiame šį uždavinį ir ilgai ir laimingai gyvename. Ši iliuzija žmonėms yra labai žalinga. Įsivaizduojama, kad jeigu nenutiko taip, kad mes susitikom, įsimylėjom, nusipirkom namą, pasodinom medį, susilaukėm vaikų ir ilgai laimingai gyvenam, tai kažkas ne taip ir reikia keisti partnerį. Ne, ne partnerį reikia keisi, o save. Arba kurti partnerystę.
Partnerystė yra kuriama, ji neįvyksta. Tarp nieko santykis neįvyksta, jie sukuriami dedant pastangas – kuo jos lygiavertiškesnės, tuo geriau. Anot A. Adlerio, nė vienas vyras ir nė viena moteris per gyvenimą negali eiti nesusidūrę su poros santykio klausimu. Tai nereiškia santuokos ar vaikų, bet atsakymų paieškas. Kadangi visos sritys reikalauja energijos, tu negali ilsėtis poroje, nes daug dirbi darbe. Taip nesąžininga. Reikia balansuoti, o ne tapti labai stipriam vienoje užduotyje. Klaidingas požiūris, kad savas žmogus turi mane priimti tokį, koks esu, be jokių pastangų. Tai reiškia, kad man svarbiau, ką apie mane galvoja mano vaiko mokytoja, o ne ką galvoja mano vyras.
– Galbūt tai ateina iš istorinių traumų ar senų stereotipų „ką žmonės pasakys“?
– Neteisinga fantazija, kai su savais elgiamės nuvertinančiai, o su kitais pasistengiame. Lietuvoje tikrai buvo laikotarpis, kai dėl to „ką žmonės pagalvos“ priklausė visos šeimos saugumas. Tada tikrai buvo svarbu, kad vaikai būtų tylūs. Ta istorinė situacija ir nuostata, kad „svarbiau, ką kaimynė pagalvos, o ne kaip namuose jaučiasi močiutė“, dar gali tęstis kelias kartas.
– A. Adlerio mokiniai išskyrė dar du išlikusius uždavinius – santykį su savimi ir santykį su Dievu, mirtimi, gyvenimo prasme. Kaip jie įsilieja į gyvenimo uždavinius?
– A. Adlerio mokiniai Rudolfas Dreikursas ir Haroldas Mosakas septintajame dešimtmetyje išskyrė ketvirtą ir penktą gyvenimo uždavinius. Jie stipriai neargumentuoja, tačiau teigė, kad Adlerio kūriniuose matė užuominų į šiuos du uždavinius. Man įtikinimai skamba šios dvi užduotys. 20 a. vienas įtakingiausių teologų ir filosofų Paulas Tilichas teigė, kad žmogaus evoliucija vyksta psichiniame lygmenyje. Gebėjimas save reflektuoti yra aukščiausias mūsų pasiekimas. Tai reiškia, kad suvokiame santykį su savimi ir savo mirtingumą. Iš čia galima teigti, kad žmogus neišvengiamai sprendžia šiuos klausimus. Pirmiausia, santykio su savimi. Aš jaučiu save ne kaip vientisą, aš nesielgiu taip, kaip jaučiu. Jaučiu save kuriantį santykį, save stebintį, save matantį, save kritikuojantį ir šlovinantį. Mano nuomone, tai – pati svarbiausia užduotis.
Aš tikrai nuoširdžiai manau, kad remdamiesi tuo, kaip mes išsprendžiame santykio su savimi klausimą, mes išsprendžiame visas kitas užduotis. Šios užduoties tikslas – būti sau draugiškiems, priimantiems, pasitikėti savimi. Ką mes dažniausiai patiriame per santykį su savimi, tai kovą ir konfliktą: save nuvertinantį save, save baudžiantį save. Mes per konfliktą su savimi patiriame galimai didesnį kančios kiekį nei per kitas užduotis kartu sudėjus. Pavyzdžiui, man gali nesisekti darbe, bet svarbu tai, kaip aš vertinsiu tą nesėkmę. Labai dažnai nelaimingi būname ne dėl to, kad kažko nedarome gyvenime ar kažko neturime, o dėl to, kad kiti turi, ir vertini, lyginiesi, sukuri antrinę kančią iš santykio su savimi, o ne realybės patyrimo
Iš esmės santykį su savimi sprendžiame psichologiniame konsultavime. Gali būti, kad nesijaučiame verti gyventi geriau, nesijaučiame verti meilės, jaučiamės verti kančios ir saviplakos. Yra amerikietiška iliuzija, kad dėl poros nereikia dirbti, o kita iliuzija – jeigu aš save plaksiu, barsiu, spausiu, tai iš manęs kažkas gera bus, užsimotyvuosiu. Gal čia ir tas įsivaizdavimas, kad žmogus iš prigimties yra nemotyvuotas, nesiekiantis, neaugantis. Pasižiūrėkime į vaiką, kuris sėdasi, kuris stojasi, pradeda kalbėti, – jis tai daro iš vidinės motyvacijos. Koks mūsų santykis su savimi, toks ir su kitais. Mes kuriame tą pačią realybę, kurią nešiojamės su savimi. Žmogus, turintis gerą santykį su savimi, niekada nelinkės konflikto aplinkoje ir nesieks pranašumo.
– Penktoji užduotis – santykis su mirtimi ir dvasingumu. Kaip galite detalizuoti jos sprendimą?
– Tai – labai plati užduotis apie santykį su Dievu, apie gyvenimo prasmę, apie savo mirtingumo patyrimą. Užduotis apie tai, su kuo žmogus susiduria, suprasdamas, kad yra mirtingas. Kaip stipriai mes tai išgyvename. Mes turime nuostatas, kurias projektuojame į neapibrėžtumą. Neapibrėžtumas, nežinomybė yra neišvengiama. Mes neturime atsakymo, iš kur mes atėjome, ir neturime atsakymo, į kur mes išeiname.
– Ar tai tik apie mūsų pačių išėjimą ir mirtingumą, ar ir artimųjų bei draugų?
– Artimųjų ir draugų mirtis mus labiau gąsdina kaip ryšio praradimas, tai – socialinių santykių uždavinys. Penktasis uždavinys yra labiau mano santykis su Dievu ir mirtimi, gyvenimo prasme. Šiame uždavinyje labai daug psichologijos ir to, kas anapus psichologijos. Projektuojame savo įsitikinimus ir nuostatas. Tai nuostatos, ar Dievas mylintis, ar baudžiantis. Sakoma, kokį tėvą patyrei, toks ir Dievas. Kokį pasaulį išgyvenu, tokiu tikiu ir tokį savo gyvenimą kuriu, ar prasmingai gyvenu. Ko tu nedarai, jei gyvenimas neprasmingas? Sakyčiau, trijų gyvenimo užduočių. Kažko neišdrįsti, kažko sau neleidi, kažkur ne iš savo širdies eini. Konsultacijose, kai sprendžiame mirties baimę, klausiu, ko konkrečiai žmogus bijo.
Atsakymai labai skirtingi, vienas bijo palikti kitus, kitas – nežinomybės, trečias – bausmės. Iš to, ko mes bijome mirtyje, mes atsakome, ko bijome gyvenime. Nes apie mirtį mes nieko nežinome, visos mūsų baimės yra iš gyvenimo. Sokratas rašė: „Pažink save, pažinsi dievus ir visatą.“ Aš matau klaidas, kai žmonės peršoka kitus uždavinius ir imasi spręsti dvasingumo užduotį. A. Adleris nemėgo vengimo, bėgimo, pasąmoninių pasiteisinimų, kurie neleidžia veikti. Iš tiesų mes vengiame, nes bijome. Jaučiame daug menkavertiškumo, nes neturime drąsos būti netobuli.
– Ar galima sakyti, kad ateistai ar nihilistai nesprendžia šio uždavinio, ar tai ir yra sprendimas?
– Manymas, kad Dievo nėra, irgi atsako į Dievo klausimą. Tai jau irgi yra užduoties apgalvojimas. Ar tu ateistas, ar agnostikas, ar sakai, kad Dievas yra, bet mes neturime jokių metodų tai suprasti, – tu jau turi fantaziją apie neapibrėžtumą. Klausimas, kiek ji yra įsisavinama. Mes turime skirtingą klausimų aktualumų lygį. Kalbame apie penkis uždavinius, bet tikrai nesame pajėgūs sėkmingai, iki galo jų išspręsti.
– Motinystė, išėjimas į pensiją ir panašūs gyvenimo etapai, kai tam tikri uždaviniai pradeda šlubuoti. Ar įmanoma tam iš anksto pasiruošti?
– Tai – krizinės situacijos. Žmonės, kurie jautrūs savo paties atžvilgiu, tam ruošiasi. Vietų, kur kreiptis, yra labai nemažai, galima kreiptis ir nemokamos psichologinės pagalbos. Bet labai svarbu, kiek žmogus sau gali pripažinti, kad man vertinga pagalba, kad aš patirsiu sunkumų. Krizės yra ir augimas bei galimybė mokytis.
– Ar patartumėte gyvenimo uždavinius reguliariai, kad ir prieš Naujuosius, peržiūrėti, laiku sugaudyti, kuris šlubuoja? Gal yra klausimų, į kuriuos verta atsakyti, kad žmogus suprastų, ar gerai uždaviniai sprendžiami?
– Kai žmogui negerai, jis tai jaučia. Nėra ko tikslingai, progiškai ir truputį dirbtinai užsiimti savirefleksija. Užtenka neneigti to, kas vyksta kiekvieną dieną, nebėgti nuo savęs kasdienybėje. Jausti tai, kas jaučiasi. Nenugesinti to nei darbu, nei alkoholiu. Čia ir yra atsakymas, ar aš pakankamai gerai su savimi jaučiuosi. Aš, kaip psichologė, galvoju, kad ketvirtas uždavinys yra svarbiausias. Kaip aš jaučiuosi su savimi, kaip kuriu savo gyvenimą. Aš – savo realybės kūrėjas. Ne su manimi „atsitiko“, ne man nesiseka ar man pasisekė. Aš kuriu realybę. Ir ne visi žmonės nori prie to prieiti. Visus penkis uždavinius patarčiau balansuoti per ketvirtąjį – kaip aš sutariu su savimi.