Gyvenimo stilius – vienas iš pagrindinių terminų Alfredo Adlerio individualiojoje psichologijoje. Tai unikalus kiekvieno žmogaus būdas reaguoti į aplinką ir jos keliamus iššūkius. Jis formuojasi ankstyvoje vaikystėje – kaip kūrybiškas atsakas į pasaulį, į tai, kaip šis mus veikia. Svarbų vaidmenį čia atlieka šeimos atmosfera, tėvų elgesys, gimimo eiliškumas ir ankstyvieji patyrimai. Šie veiksniai padeda vaikui sukurti vidinį pasaulio „žemėlapį“, kuris vėliau lemia jo elgesį, sprendimus ir socialinius santykius.
Vaikas, atėjęs į pasaulį, savarankškai negali išgyventi, jam reikia, kad aplinka patenkintų jo poreikius – tiek fiziologinius (maisto, šilumos), tiek psichologinius (saugumo, priklausymo, reikšmingumo, galėjimo). Patirdamas savo galimybių ribas, bejėgiškumą, menkavertiškumo jausmą – savotišką „minuso“ būseną ir norėdamas iš jos ištrūkti, vaikas išmoksta būdų, kaip gauti tai, ko jam reikia iš aplinkos. Pavyzdžiui, pajutęs alkį, jis ima verkti, o mama jį pamaitina. Taip gimsta pirmoji nuostata: aš galiu veikti, kad mano poreikiai būtų patenkinti.
Gyvenimo stilius – tai mūsų nuostatų, vertybių ir elgesio būdų visuma. Tai atsakymas į klausimus: koks yra pasaulis? kas jame aš? kokie yra kiti žmonės? kaip turiu elgtis, kad rasčiau savo vietą? Ši nuostatų sistema padeda mums orientuotis gyvenimo tėkmėje, spręsti kasdienius iššūkius ir siekti tikslų.
Įdomu tai, kad net vienoje šeimoje augę vaikai, turėję panašią aplinką, susiformuoja visiškai skirtingus gyvenimo stilius. Tai – mūsų kūrybinės savasties išraiška.
Nors gyvenimo stilius susiformuoja ankstyvoje vaikystėje, dažnai jis išlieka visam gyvenimui. Mes nesąmoningai juo vadovaujamės net tada, kai aplinkybės pasikeičia. Tai, kas veikė vaikystėje, suaugus gali nebeveikti ar net trukdyti. Vis dėlto dažnai sunku pačiam suprasti, kodėl įprasti elgesio modeliai nebeduoda norimų rezultatų. Atrodo, kad aplinkybės nuolat kartojasi: vis atsiduriame panašiose situacijose, kenčiame, bet nesuprantame – kodėl vėl taip?
Tiesa ta, kad aplinkybės nesusidėlioja savaime – mes patys aktyviai jas formuojame. Todėl vienas žmogus vis išgyvena perdegimą naujame darbe, kita moteris kelintą kartą pasirenka smurtaujantį partnerį, o puikus profesionalas vis grįžta mokytis, nors jau seniai išmano daugiau nei jo dėstytojai. Vidinis įsitikinimas, kad „taip turi būti“, neleidžia pamatyti kitų galimybių.
Tam, kad galėtume keisti savo nesąmoningus įsitikinimus, pirmiausia turime juos atpažinti. Tai dažniausiai įvyksta saugioje aplinkoje – psichologo ar konsultanto kabinete. Ankstyvieji prisiminimai, sapnai, projekcinės ar metaforinės technikos padeda pažinti savo vidinį pasaulį. Vis dėlto vienam tai padaryti sunku – mums reikia atspindžio, kito žmogaus, kuris padeda pamatyti, kokios nuostatos susiformavo vaikystėje, kurios tuomet padėjo, o dabar riboja mūsų pasirinkimus.
Todėl individualiosios psichologijos atstovai kviečia pasakoti apie savo vaikystę, tyrinėti ankstyvuosius prisiminimus, įtraukia į konsultavimo procesą metaforines priemones. Psichologo įžvalgos gali būti labai naudingos, vis tik prisiminimų prasmę giliausiai supranta tik pats žmogus – jų autorius.