Šaltinis: 15min
Psichologinis atsparumas dažnai klaidingai sutapatinamas su kietumu ar gebėjimu „nekreipti dėmesio“. Tačiau iš tiesų jis daug subtilesnis. Tai ne šarvai, saugantys nuo skausmo, ir ne pastanga viską kontroliuoti. Greičiau tai gebėjimas išlikti gyvam santykyje su tuo, kas vyksta – neprarasti jautrumo, bet ir neprarasti krypties. Atsparumas atsiskleidžia ten, kur susitinka dvi, iš pirmo žvilgsnio priešingos laikysenos: aktyvus veikimas ir sąmoningas priėmimas.
Būtent šioje įtampoje tarp to, ką galime keisti, ir to, ką turime priimti, pradeda ryškėti tikroji vidinės stiprybės prasmė.
Vienas iš psichologų, ypač pabrėžusių žmogaus vidinę stiprybę ir gebėjimą augti nepaisant sunkumų, buvo Alfredas Adleris – austrų gydytojas ir psichoterapeutas, individualiosios psichologijos kūrėjas. Jo požiūriu, atsparumas nėra apie kietumą ar emocijų slopinimą. Tai veikiau drąsa gyventi – gebėjimas sąmoningai ir prasmingai dalyvauti gyvenime, net tuomet, kai jis tampa sudėtingas, neaiškus ar skausmingas.Vienas iš aiškiausių būdų suprasti psichologinį atsparumą – pažvelgti į jį per dviejų polių modelį: tai, ką galime keisti, ir tai, ką turime priimti.
Ką galime keisti: aktyvi, kūrybinė savastis
Alfredas Adleris žmogų laikė aktyvia, kūrybine būtybe, nuolat kuriančia savo gyvenimo stilių. Net sudėtingose aplinkybėse žmogus išlieka pajėgus rinktis – kaip mąstyti, kaip jausti, kaip elgtis. Pavyzdžiui, žmogus, patiriantis didelį stresą darbe, gali pastebėti, kad jo kūnas nuolat įsitempęs, kvėpavimas paviršutiniškas.
Sąmoningai sulėtinęs kvėpavimą, padaręs trumpą pertrauką ar išeidamas pasivaikščioti, jis jau pradeda keisti savo būseną. Nors pats darbo krūvis iš karto nesumažėja, keičiasi jo santykis su stresu ir atsiranda daugiau vidinės erdvės reaguoti ramiau.
Ši aktyvi atsparumo dalis apima tris svarbius lygmenis:
- kūno reakcijas – kvėpavimą, raumenų įtampą, fiziologinį streso atsaką;
- emocijas – gebėjimą jas atpažinti, priimti ir tinkamai išreikšti;
- mintis – mūsų interpretacijas, vidinį dialogą, požiūrį į situacijas.
Sunkumai dažniausiai kyla ne tiek iš pačios situacijos, kiek iš mūsų subjektyvaus jos suvokimo. Todėl ugdant atsparumą itin svarbu mokytis pastebėti savo automatinį mąstymą, atpažinti privačią logiką ir drąsiai ieškoti lankstesnių, gyvenimą palaikančių interpretacijų. Pavyzdžiui, žmogus, gavęs kritikos, gali automatiškai pagalvoti: „Aš niekam tikęs.“
Tačiau pastebėjęs šią mintį, jis gali ją peržiūrėti ir pasirinkti kitą, labiau realistišką požiūrį: „Man nepasisekė šį kartą, bet galiu pasimokyti ir augti.“ Pati situacija išlieka ta pati, tačiau keičiasi vidinis santykis su ja – o kartu ir emocinė būsena.
Ne mažiau svarbi ir ilgalaikė atsparumo bazė – tai, ką galime ugdyti palaipsniui:
- vertybes ir prasmės pojūtį,
- socialinius ryšius ir bendrumo jausmą,
- gebėjimus,
- saviveiksmingumą ir pasitikėjimą savimi.
A.Adleris ypatingą reikšmę teikė socialiniam interesui – gebėjimui jausti ryšį su kitais, priklausyti, prisidėti. Būtent šis bendrumo jausmas tampa vienu stipriausių psichologinio atsparumo šaltinių. Gana dažnai žmogus, išgyvenantis sunkų gyvenimo etapą, iš naujo atranda ryšį su artimaisiais ar draugais – žmonėmis, su kuriais kasdienybėje ryšys buvo susilpnėjęs, tačiau sunkumų metu jis vėl atgyja ir sustiprėja.
Kartais žmogus pradeda naują prasmingą veiklą – eina savanoriauti ar padėti kitiems, ir tai suteikia stiprybės bei prasmės jausmą. O kartais, patyręs artimojo netektį, jis įprasmina praradimą prasmingais veiksmais – pavyzdžiui, pradeda remti organizacijas, padedančias ta pačia liga sergantiems žmonėms, ar kitaip prisideda prie kitų gerovės. Net ir nedideli veiksmai – paskambinti artimam žmogui, skirti laiko ryšiui ar padėti kitam – stiprina bendrumo jausmą ir vidinį stabilumą.
Ko negalime keisti: priėmimas kaip brandos ženklas
Kartu su aktyviu veikimu ne mažiau svarbi ir kita atsparumo pusė – priėmimas. Tai gebėjimas susidurti su realybe tokia, kokia ji yra: su kitų žmonių sprendimais, netikėtais gyvenimo įvykiais, praradimais, ribotumu, praeities faktais. Pavyzdžiui, žmogus praradęs darbą gali jausti liūdesį, nusivylimą ar neteisybės jausmą – šie jausmai natūralūs.
Priėmimas šiuo atveju nereiškia, kad tai neskauda ar kad tai „nesvarbu“. Tai reiškia pripažinti realybę tokią, kokia ji yra, ir pamažu nukreipti energiją į tai, kas vis dar įmanoma – naujo darbo paiešką, o gal būt savo verslo kūrimą ar kitų svajonių įgyvendinimą. Kitaip tariant, žengti mažą žingsnį, nepaisant abejonės, ir taip palaipsniui stiprinti pasitikėjimą savimi. Priėmimas nereiškia pasidavimo ar pasyvumo. Priešingai – tai brandus santykis su gyvenimu, leidžiantis nešvaistyti energijos kovai su tuo, ko pakeisti negalime, ir ją nukreipti ten, kur iš tiesų galime daryti įtaką.
Atsparumas kaip drąsa gyventi
A. Adleris kalbėjo apie drąsą gyventi – gebėjimą veikti, nepaisant baimės, netobulumo ir nesėkmių. Ši drąsa kyla ne iš kontrolės ar tobulumo siekio, o iš gilaus pasitikėjimo savimi ir gyvenimu. Tai vidinis požiūris, leidžiantis žmogui pasakyti sau: „Galiu suklysti, ir tai nereiškia pabaigos.“ Klaida tampa ne įrodymu, kad esu nepakankamas, bet natūralia mokymosi dalimi. Tuomet žmogus gali matyti save kaip besimokantį – tokį, kuriam gali nepasisekti, kuris gali jausti abejonę, bet vis tiek turi galimybę augti ir judėti pirmyn.
Tai ypač atsiskleidžia artimuose santykiuose. Pavyzdžiui, tėvai gali pastebėti, kad kartais sureaguoja į vaiką ne taip, kaip norėtų – per griežtai, per nekantriai ar vedini nuovargio. Drąsa gyventi šiuo atveju reiškia ne siekį būti tobulu tėvu ar motina, bet gebėjimą pripažinti savo netobulumą, atsiprašyti vaiko ir bandyti iš naujo. Vaikas tokiu būdu mokosi ne to, kad žmonės neklysta, bet to, kad santykiai gali būti atstatomi, o klaidos – ištaisomos. Panašiai ir partnerystėje – drąsa gyventi gali reikšti gebėjimą būti atviram, išsakyti savo jausmus, net jei tai kelia pažeidžiamumo jausmą, ir išlikti santykyje nepaisant netikrumo.
Toks santykis su savimi keičia vidinę patirtį. Užuot vengęs naujų žingsnių dėl baimės suklysti, žmogus gali leisti sau bandyti. Užuot save sustabdęs mintimis „o kas, jei nepavyks“, jis gali paklausti: „ką galiu iš to išmokti?“ Tai stiprina pasitikėjimą savimi kaip gebančiu mokytis, augti ir kurti gyvą, autentišką santykį su gyvenimu.
Psichologinis atsparumas šiame kontekste tampa ne kova su silpnumu, bet santykiu su savimi – atviru, sąmoningu ir žmogišku. Tai gebėjimas vienu metu būti aktyviam ir priimančiam, veikiančiam ir paleidžiančiam. Tai leidimas sau būti procese, o ne reikalavimas iš savęs būti tobulam.
Galbūt būtent šioje pusiausvyroje tarp kūrybiško veikimo ir sąmoningo priėmimo slypi tikroji psichologinio atsparumo esmė.
Kartais drąsa gyventi prasideda nuo paprasto žodžio: „atsiprašau“ arba „bandysiu dar kartą“.