Psichologinis atsparumas dažnai suprantamas kaip gebėjimas „atlaikyti spaudimą“, „susitvarkyti“ ar „nepalūžti“. Tačiau adleriškosios psichologijos požiūriu atsparumas nėra apie kietumą ar emocijų slopinimą. Jis labiau apie drąsą gyventi – gebėjimą sąmoningai ir prasmingai dalyvauti gyvenime, net tuomet, kai jis tampa sudėtingas, neaiškus ar skausmingas.
Vienas iš aiškiausių būdų suprasti psichologinį atsparumą – pažvelgti į jį per dviejų polių modelį: tai, ką galime keisti, ir tai, ką turime priimti.
Ką galime keisti: aktyvi, kūrybinė savastis
Alfredas Adleris žmogų laikė aktyvia, kūrybine būtybe, nuolat kuriančia savo gyvenimo stilių. Net sudėtingose aplinkybėse žmogus išlieka pajėgus rinktis – kaip mąstyti, kaip jausti, kaip elgtis.
Ši aktyvi atsparumo dalis apima tris svarbius lygmenis:
- kūno reakcijas – kvėpavimą, raumenų įtampą, fiziologinį streso atsaką;
- emocijas – gebėjimą jas atpažinti, priimti ir tinkamai išreikšti;
- mintis – mūsų interpretacijas, vidinį dialogą, požiūrį į situacijas.
Adlerio požiūriu, sunkumai dažniausiai kyla ne tiek iš pačios situacijos, kiek iš mūsų subjektyvaus jos suvokimo. Todėl ugdant atsparumą itin svarbu mokytis pastebėti savo automatinį mąstymą, atpažinti privačią logiką ir drąsiai ieškoti lankstesnių, gyvenimą palaikančių interpretacijų.
Ne mažiau svarbi ir ilgalaikė atsparumo bazė – tai, ką galime ugdyti palaipsniui:
- vertybes ir prasmės pojūtį,
- socialinius ryšius ir bendrumo jausmą,
- gebėjimus,
- saviveiksmingumą ir pasitikėjimą savimi.
Adleris ypatingą reikšmę teikė socialiniam interesui – gebėjimui jausti ryšį su kitais, priklausyti, prisidėti. Būtent šis bendrumo jausmas tampa vienu stipriausių psichologinio atsparumo šaltinių.
Ko negalime keisti: priėmimas kaip brandos ženklas
Kartu su aktyviu veikimu ne mažiau svarbi ir kita atsparumo pusė – priėmimas. Tai gebėjimas susidurti su realybe tokia, kokia ji yra: su kitų žmonių sprendimais, netikėtais gyvenimo įvykiais, praradimais, ribotumu, praeities faktais.
Priėmimas nereiškia pasidavimo ar pasyvumo. Priešingai – tai brandus santykis su gyvenimu, leidžiantis nešvaistyti energijos kovai su tuo, ko pakeisti negalime, ir ją nukreipti ten, kur iš tiesų galime daryti įtaką.
Atsparumas kaip drąsa gyventi
Adleris kalbėjo apie drąsą gyventi – gebėjimą veikti, nepaisant baimės, netobulumo ir nesėkmių. Ši drąsa kyla ne iš kontrolės ar tobulumo siekio, o iš gilaus pasitikėjimo savimi ir gyvenimu. Psichologinis atsparumas šiame kontekste tampa ne kova su silpnumu, bet santykiu su savimi – atviru, sąmoningu ir žmogišku. Tai gebėjimas vienu metu būti aktyviam ir priimančiam, veikiančiam ir paleidžiančiam.
Galbūt būtent šioje pusiausvyroje tarp kūrybiško veikimo ir sąmoningo priėmimo slypi tikroji psichologinio atsparumo esmė.